BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Temos “Kitoks pasaulis” archyvas

Holigrafinis modelis – naujoji mokslinė, visuomeninė ir socialinė paradigma

Po 2010-jų pavasario lygiadienio prasidėjo gana aktyvus gyvenimas. Pasipylė įvykių lavina, kuri gerokai koreguoja supratimą apie šalia, už mūsų akių esantį pasaulį. Pirmiausia krenta į akis šokiruojančių, skaudžių nelaimių gausa. Bent jau po lygiadienio iki balandžio vidurio priskaičiavau keturias stambias aviacijos katastrofas, o tarp jų keisčiausia Lenkijos vadovų žūtis prie Smolensko. Reiktų atskirai paminėti ir įvykius Maskvos metro, kai toje pačioje linijoje buvo susprogdintos dvi bombos. Atrodo, koks čia ryšys tarp lėktuvų kritimo ir teroristinio akto. Pasirodo, skaitant laiko ženklus, tokį ryšį apčiuopti galima. Tiesa, jis antgamtiškas ir magiškas, todėl daug kam nesuvokiamas. Aš visa tai vadinu kvantinių informacinių laukų transformacijomis.

Maskvoje, dviejose metro stotyse buvo įvykdyta elementariausia juodojoje magijoje naudojama ritualinė žmogžudystė. Šio kruvino ritualo paskirtis - sukaupti energiją juodiems reikalams. Visa šio baisaus įvykio astrologinė situacija, vietos, laikas kalba būtent apie tai, jog teroro aktai suplanuoti su magiškais paskaičiavimais. Jeigu kam įdomu, galiu pasakyti daugiau, bet žinau, jog nepatiks. Tad nerizikuosiu.

Kaukaziečiai čia ne prie ko, jie tik vykdytojai. Užsakovai - su specialiosiomis struktūromis susiję valdžios asmenys. Reikalingas buvo gausus nekaltų žmonių kraujas. Tačiau logiškai suprasti ir paaiškinti juodojo paaukojimo neįmanoma. Bet jei trumai - to iš Rusijos vadovų reikalauja tam tikros žaidimo taisyklės. Apie tokius aktus patys šalių vadovai gali net nežinoti, tačiau jie puikiai nutuokia iš kur ateina jiem galios valdyti pasaulį, nes patys vadovai tėra tik statytiniai, figūros šachmatų lentoje. Jie turi vykdyti išankstines sąlygas, netgi tuo atveju kai liepiama žudyti nekaltus žmones, savo tėvynainius. Tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Toks jau šios šalies elitas (mūsų - ne ką geresnis).

Juodoji energija buvo koncentruojama Didžiosios savaitės pradžioje ir nieko gero nežadėjo. Tai lyg alyvos patepimas prieš Medvedevo ir Obamos susitikimą Prahoje ir antibranduolinį viršūnių susitikimą Vašingtone. Iš esmės Prahoje ir Vašingtone vyko juodoji puota, nors  išoriškai viskas gražu - pasirašyta dar viena branduolinio nusiginklavimo sutartis.  Iš esmės sutartis  tik išorinė vėliavėlė, gi iš tikrųjų jokio terorizmo ir jokio branduolinio pavojaus iš teroristų pusės nėra. Aš tai galiu pasakyti nedrebančiu balsu, be kruopelytės abejonių, todėl, kad būtent taip mane informuoja šaltiniai iš Anapus. Tai dirbtinai sukurtos problemos. Iš tikrųjų buvo padalintos rolės valstybių vadovams kuriant naująją pasaulio tvarką po 2012 metų, galimai su vienu diktatoriumi priešaky ir vienu neapčiuopiamu grėsmės šaltinių - terorizmu. O tai labai geras pretekstas atimti iš žmonių laisves ir pratinti prie diktatūrinės valdymo stilistikos. Gi iš tikrųjų terorizmas ir rusų, ir vakariečių valžios elitui - jų pačių šešėlinė pusė, atspindys. Kovodami su terorizmu jie kovoja su savimi ir savą liaudį padaro šios nesibaigiančios dramos įkaite.

Dabar patys pagalvokim, tam kad nuplauti tamsiąją energiją, reikalinga didesnė, širdies auka, milžiniško mastelio dvasinė drama. Galima sakyti lenkų auka išgelbėjo pasaulį. Dievas šiai misijai pasirinko pamaldžią tautą. Jei tokia lemtis būtų ištikusi vokiečius ar prancūzus, dvasine prasme nebūtų jokios naudos. Dabar gi pasaulis kitoks. Bent jau šių metų energija - išgelbėta.  Kaina didelė, bet ką padarysi. Tokiu aktu Dievas duoda ne vieną pranešimą, o begales. Kitas svarbus ženklas - skirtas į dogmas puolusiai katalikiškai ir slaviškai bendruomenei. Bet tai - atskira tema

Reikia skaityti laiko ženklus ir teisingai juos interpretuojant bandyti suprasti ką Dievas nori pasakyti žmogui. Atrodo šiais metais jis pamilo du kontinentus - Lotynų Ameriką ir Centrinę Europą.

Kvantiniai reiškiniai čia kaip niekad reiškiasi aktyviai. Žmonės buriasi maldoms, širdys atviros kaip niekad anksčiau. Meilė ir atjauta dominuoja kiekviename žingsnyje. Jei pietiniame Žemės pusrutulyje pagrindiniai įvykiai klostėsi iki lygiadienio ir jų “priežastis” - gamtos stichijos (žemės drebėjimai Haityje, Čilėje, potvyniai Argentinoje, Peru), tai šiauriniame pusrutulyje - po lygiadienio. Ir čia viskas vyko per žmogų (teroristiniai aktai, lėktuvų kritimai). Su lotynais Dievas kalba vienais įvykiais, o su europiečiais - kitais. Kas labiausiai suburia žmones maldai? Tai bendros nelaimės ir krizės. Jos atveria širdis ir bet kokiai tamsai vietos nebelieka. Nelaimė - tai visuomet yra vartai naujam šviesos proveržiui.

Prie šių, žmogaus akimis žiūrint, siaubingų įvykių maginės analizės dar sugrįšiu, bet prieš tai negaliu neprisipažinti, jog viso to nežinojau. Per lygiadienį prisidėjau prie bendrų šviesos ritualų planetos mastu, ir štai pasipylė informacija, lyg iš gausybės rago apie Singuliarinį tašką. Kažkaip anksčiau į kvantinę gravitaciją nekreipdavau jokio dėmesio ir buvau susikoncentravęs tik ties nelokalumo principu (Quantum Nonlocality). Ką gi, tenka dabar pakartoti praleistas pamokas. Kvantinė gravitacija - tai bandymai sugretinti kvantinę teoriją ir bendrąją reliatyvumo teoriją. Viena iš priežasčių, kodėl aš prie šios temos staiga pripuoliau -  tai Solaros kvantinis oro bučinys. Išvakarėse visų tų nelaimių visiškai netyčia perskaičiau jos įžvalgas 2010 m. pavasariui. Solara taip pat kalba apie Singuliarinį tašką, arba vadinamą Nulinę Zoną. Liaudyje visa tai vadinama paprasčiau Pavasario lygiadieniu, Didžiąja savaite - mintimi, prisikėlimu, arba šv. Velykomis. Per atvelykį (šv. Velykų tąsa) visa Rytų Europa (o gal būt visas pasaulis) užlipo ant Golgotos ir buvo nukryžiuota, numirė ir dabar prisikelia.

Taigi, kalbėdamas apie kantinės gravitacijos fenomenus socialinėje-dvasinėje plotmėje, tokius, kaip mirtį, šv. Velykas ir prisikėlimo džiaugsmą, toliau pasiremsiu pačią Solarą, bet daug kur nuo savęs smarkiai pridėdamas, papildydamas bei pagražindamas ta informacija, kurią gaunu meditacijų metu.

Nulinė Zona arba Singuliarinė zona susidaro, kai energija netikėjai sunyksta savęs pačios viduje. Tokio reiškinio prigimtis moksliškai nežinoma ir nepaaiškinama. Dėl plika akimi nematomų ir logiškai nesuvokiamų priežasčių (”omega” ciklas) suardomos tam tikros sistemos (lauko) vidinės struktūros, jos griūva į begales fragmentų, kuriuos jau nebeįmanoma sudėlioti pagal seną tvarką. Žemės mastu mums iš istorijos yra žinomos dvi Nulinės Zonos. Tai Didysis Sprogimas (arba Dievo kūrybos atkas, aprašytas Pradžios Knygoje) ir Didysis Tvanas. Trečioji bręsta - 2012 metų gruodžio 21 d. Mažesniu mastu žmonės nulines zonas pereina kiekvieną dieną, kai sprendžia akistatą su gyvenimu ir mirtimi.

Praeinantys laikai traukiasi ne be pėdsakų, jie mus valo ir pertvarko. Tai žinodami, mes neturėtume stebėtis, nes būtent dabar planetoje susidaro daug Nulinių Zonų. Singuliarinis taškas, arba nulinė zona, tai visų pirma šokiruojantis iki gelmių ir begalinio skausmo sukrečiantis įvykis, kai atsistoji nuogas prieš Dievą ir Pasaulį. Iš pradžių, iš nematomos superpozicijos, gelmių gelmės iššoka košmarai, kurie užgriūva nepasiruošusius žmones visu savo svoriu ir baisumu. Solara sako, kad tokiu atveju šoko bangos ritasi per žmonių sąmonę, trindamos atgyvenusias paradigmas ir šablonus, apnuogindamos sielos gelmes.

Nulinė zona griauna nusistovėjusių įsitikinimų, tikėjimų ir lūkesčių sistemą, keičia vidinę žmogaus elgseną iš pat šaknų. Senosios struktūros, kaip fizinės, taip ir dvasinės prigimties gali būti sugriautos akimirksniu. Mūsų vidinis ir išorinis peizažas radikaliai skiriasi. Daugelis šio peizažo detalių - medžiaginiai daiktai ir įsitikinimai mus suriša labai betarpiškai. Tiesiog patys būname per daug susitapatinę su tais daiktais ir įsitikinimais ir jau nebegalime atskirti jų nuo savęs. Tai - senojo pasaulio - EGO pagrindas. Biblijos alegorijoje - tai drabužis, apavas, būtinas gyvenant laiko ir erdvės kontinuume, gravitacijos sąlygomis. Aplink jį viskas sukosi. Tas senas pasaulis - tai atskirties, dualizmo, skaidymo, rūšiavimo, žmogaus kūrybos ir tuo pačiu racionalios logikos namai. Jo atributai -  senai socialiniai vaidmenys, susitapatinimas su aplinkos primestais įvaizdžiais, darbas, kurį mes dirbome, aplinka, kurioje gyvenome, socialiniai ir net dvasiniai ryšiai.

Kada pasireiškia Nulinė Zona mūsų senieji bėgiai subyra į šipulius ir atstatyti jų neįmanoma. Į šipulius sudužusios porcelianinės vazelės neįmanoma iš naujo suklijuoti. Taip ir mes, praėję nulinę zoną negalim į savo vietas sustatyti visų byrančių senojo gyvenimo komponentų. Dievas ir gamta taip yra sukūrusi išorinių trapių formų pasaulį, kad atgyvenę daiktai turi sunykti ir numirti. Jei jie patys nenorės numirti, jie bus numarinami prievartiniu būdu. Jeigu kažkas per daug tampriai ir tvirtai įsišaknija, įsikabina ir tampa “nepajudinamais”, tai tas kažkas turi būti sugriauta dažniausiai labai radikaliais būdais.
Nulinės Zonos  - tai ligos patirtis, nes ji šokiruoja mus atsirasdama iš niekur. Tačiau tai yra pats efektyviausias būdas išoperuoti senas, neefektyvias opas - struktūras, trukdančias sklandžiai judėti į priekį permainų kupiname pasaulyje.

Būtent šis procesas dabar ir vyksta. To nepajausti neįmanoma. Visa ši permainų energetika sukuria tam tikrą kvantinį lauką, o jo pasireiškimus trimatėje erdvėje mes matome kone kiekvieną dieną. Beveik visuose pasaulio kraštuose padaugėjo žiaurių katastrofų ir gamtos kataklizmų. Jei taip atsitinka, vadinasi viso to tiktai reikia. Kuo toliau, tuo jų bus daugiau su dar didesnėmis ir žiauresnėmis netektimis. Ir tai vyks, jei valymosi procesas, prieš įžengiant visai planetai ir jos gyventojams į Nulinės Zonos epicentrą 2012 m. gruodžio 12 d., strigs arba jam bus priešinamasi. Toks procesas taip pat aktyviai vyksta ir individualiame lygmenyje. Ir ekonominė suirutė tam puikiai pasitarnauja. Reikia tik dėkoti blogoms valdžioms (tokioms kaip mūsų), kurios negailestingai spaudžia žmogų ekonominiu sunkmečiu, nes jos pačios to nežinodamos, padeda žmonėms patirti ir pereiti Nulines Zonas. Naujoji pasaulio tvarka (naujoji tironija), kurios kūrime uoliai dalyvauja ir mūsų valdžia taps vidinių dvasinių procesų greitintuvu. Naujoje, naujų laikų energetikoje senais metodais žmogų prispausti nebeįmanoma. Nauja energija neleidžia valdyti žmogaus žemesniųjų instinktų, prisirišimų ir baimių dėka. Nes visa tai tiesiog neveikia.
Nereikia bijoti Nulinės Zonos, nes tai apsivalymas, Alyvų kalnas, Golgota ir Kryžius. Tai atsinaujinimas ir atgimimas, Velykos. Galaktikų ir planetų lygmens procesai atsikartoja individualaus žmogaus masteliu. Singuliarinis taškas nepripažįsta struktūrų, masės, energijos. Jis ne tik sugriauna senas paradigmas ir gilina atjautą, bet ir supurena pačią derlingiausią arimą atgimimui ir naujam proveržiui. Sugriuvus senoms sistemoms, Nulinis Taškas sukuria atvirą erdvę, plyną galimybių lauką, kad mes kurdami naują pasaulį pasitikrintume savo tikėjimą ir atskleistume nepamatuojamai dideles, tačiau miegančias savo galimybes. Jeigu mes užstrigome ties vienu tikėjimu, kuris mus varžo, bet negaline dėl socialinės aplinkos spaudimo jo atsisakyti, Nulinė Zona padaro visą šį darbą už mus.

Nulinė Zona visados sužadina kūrybiškumą bei ieškojimą tikrųjų kanalų, ji sukelia sveikų abejonių ir dvejonių žmonių sukurtomis tiesomis ir labiau verčia tikėti ir pasitikėti Kūrėjo Valia kiekvieną mielą sekundę

Kaip atpažinti vidines “Nulines Zonas”?

Kai mes patys tampame pačiu savimi, t.y. teisiais Dievo akyse, daugelis mūsų vidinio pasaulio elementų iš asmeninės matricos atkrenta arba turi būti pašalinti. Tai senos mentalinės struktūros, emocinis praeities palikimas, neteisingi įsitikinimai, iliuzijos, ribotas supratimas ir veiksmai, energijos iškraipymai ir t.t. Tas “turinys” sukuria-surenka iš kvantinės superpozicijos iliuzinę tikrovę be Dievo arba su netikrais dievais priešaky. Nulinė Zona veikia panašiai kaip bomba, kuri sprogsta viduje ir sprogimo banga nusirita per visas ląsteles, sudaužydama visas iliuzines formas. Nulinė Zonoje, mūsų išorinis landšaftas iš pradžių nekinta, bet mes patys keičiamės iš vidaus. O tai po kurio laiko sąlygoja ir išorės pasikeitimus.

Vidinę Nulinę Zoną dažniausiai provokuoja išoriniai įvykiai ir netektys. Patys paprasčiausi vidinės Nulinės Zonos pavydžiai - artimo žūtis, darbo praradimas, liga, susidūrimas akis į akį su Tiesa, griaunančia iki tol atrodžiusį iliuzinį pasaulį ir pan.

Gali pasitaikyti ir mažesnio laipsnio Nulinių Zonų, tokių kaip svajonių ir lūkesčių griūtis, mylimosios ar mylimojo išdavystė, panika, tikėjimo savimi praradimas, per didelis informacijos kiekis, kuris perkrauna vidinę žmogaus sistemą. Visi panašūs scenarijai verčia ieškoti atsakymų į klausimą: “Kas AŠ toks? Kur AŠ esu? Ką turiu toliau daryti?”

Taigi, Nulinė Zona paliečia visą mūsų Vidinę Esmę. Tada mūsų tikrasis AŠ, mūsų Dieviškoji kibirkštis-esybė gali ateiti į pagalbą. Ji ne tik užima savi-identifikacinę AŠ ESU poziciją visoje tavo savastyje, bet ir tampa pačia tikriausia prabudusio, Buda tapusio žmogaus šerdimi. Tik reikia atsiverti. Kada mes patys tampame tuo, kuo esame, galime netrukus pastebėti, jog mūsų AŠ nesibaigia ties fizinio kūno ir jo troškimų ribą, kuri buvo nuvainikuota Nulinės Zonos metu, o yra kur kas daugiau. Štai būtent tuomet baigiasi Nulinė Zona ir prasideda Atgimimas.

Atėjus Atgimimui arba Prisikėlimui suvoki, jog Nulinė Zona nebeatrodo tokia griaunanti kaip anksčiau. Sudaužyti į šipulius mes greitai atsistatome, gaudami energijos ne iš pabirusių buvusio iliuzinio AŠ likučių, bet iš Tikrojo Grynojo Šaltinio. Tokiam savęs atstatymui daug laiko nereikia. Idėjos, ką reikia daryti ateina akimirksniu. Tai vyksta todėl, kad tampame vienu AŠ su Dievu Kūrėju ir visą savo ateitį, praeitį ir dabartį perleidžiam į Jo rankas.

Nulinis Taškas yra vartai į Vienybę, į Dievo karalystę, o ji gali ateiti bet kurią akimirką. Ir kiekvieną akimirką mes turime būti tam pasiruošę, budėti.

Nors, gal būt, atrodo, kad mes esame ganėtinai sąmoningi, stebime savo vidų ir jaučiamės esą budrūs, tačiau išvengti gyvenimą raizgančių inertiškų struktūrų, su kuriomis nejučia susitapatiname, išvengti negalime. Todėl geriausias mūsų palydovas - nuolatinė mirties būsena. Mirtis tai draugas, kuris neduoda užmigti, apvalo ir varo į priekį. Svarbiausia neturėti iliuzijų, kad mes išeisime iš Nulinės  Zonos, lyg sausi iš vandens ir statysime ta patį pasaulį, nors tokių bandymų pasitaiko dažnai. Jei lipsime ant to paties grėblio, ištiks ta pati lemtis tik žiauresniu ir baisesniu mastu. Tokią unikalią patirtį reikia išnaudoti.

Patyrę Nulinę Zoną, nepaisant to, kad mes keičiamės, keičiasi ir aplink mus esanti pasaulis. Nors jis [išorinis pasaulis], iš pirmo žvilgsnio atrodo toks pat, tačiau vis dėl to kai kas skiriasi. Mes pastebime ir matome daugiau nei anksčiau, priimame viską daug ramiau be vidinio maišto ir be dramos.
Galiu suprasti ir tik atjausti. Nes savijauta, esant nulinės zonos viduje - nekokia. Atjauta ir supratimas - geriausia pagalba Nulinėje Zonoje esančiam žmogui. Mes visi šioje būsenoje jaučiamės pakankamai panašiai: pamesti, palikti, įklampinti, įvaryti į kampą, nematome jokių galimybių pozityviems proveržiams. Viskas atrodo beviltiška. Norisi pabėgti ir pasislėpti, tačiau bėgti nėra kur. Džiunglės, kalnai, ledynai ir smėlynai - viskas išmatuota ir privatizuota. Pradingti skradžiai žemių - nepavyksta. Nulinė zona spaudžia mus į aklavietę iš kurios, kaip atrodo, išėjimo nėra. Tokiu atveju reikia atsargiai peržiūrėti visus aspektus, kurie atrodo negrįžtamai prarasti. Neskubant reiktų peržiūrėti stiprias emocijas, kurias patiriame, o taip pat tas skeveldras į kurias sutrupėjo mūsų EGO. Tai būtina padaryti net ir tada, kai į visa tai skaudu žiūrėti. Tam reikia vyriškos kantrybės ir begalinio noro kažką iš esmės pakeisti.

Kai visa tai atliksime, įvyks didelės permainos. Sugrįš Meilė. Mes nesijausime vieniši. Taip pat sugrįš pasitikėjimas ir suprasime, kad viskas vyksta idealiu laiku. Būkime ypatingai kantrūs ir atlaidūs savo paties atžvilgiu. Duokime daugiau sau laiko pabūti tyloje vien tam, kad permainos greičiau įsišaknytų visuose gyvenimo aspektuose. Nulinė Zona - tai baisus išbandymas, tačiau tai vienintelis įvykis, kurį mes visi realiai patiriame. Visa kita - iliuzijos. Laikmetis reikalauja generalinio vidinių žmogaus struktūrų pertvarkymo, o tai pagrindinė sąlyga naujiems proveržiams atsirasti. Mes laisvėjame ir nereikia bijoti naujojo totalitarizmo ar naujos pasaulio tvarkos. Šiais laikais baimės korta jau neveikia, nes žmonės jau Nulinėse Zonose.

Išorinės nulinės zonos

Jos galingos ir viską griaunančios. Paprastai jos pasireiškia per gamtos stichines nelaimes, gaisrus, transporto katastrofas, finansinės sistemos griūtis, revoliucijas, teroro aktus. Ir netgi tuo atveju, kai pasauliniu ar mažesniu mastu yra rengiamos ritualinės žmogžudystės, nereikia galvoti, kad tai blogis. Juodieji apaštalai yra akli, apakinti savo pačių žavesio. Jų energija - baimė, neapykanta, prakeiksmas. Tai reiškiasi netgi mažesniu, kasdieniniu masteliu. Ar nesusimąstėte kada nors apie tai, kad jūsų skriaudėjai tik ir laukia kada pradėsim bijoti, pykti ir nervistis. Tai jų maistas. Tačiau ilgai bauginant ir terorizuojant žmogų, jį iština Nulinė Zona. Toliau žmogus nustoja bijoti, nes neturi ką prarasti, nes viskas ir taip jau yra sugriuvę. Juodieji apaštalai padeda įgyvendinti Dievo planus, nors dažnai patys to nežino ir nepripažįsta. Bet taip yra. Galų gale reiktų suprasti ir tai, jog juodieji, nors ir vykdo Dievo valią, nuo atsakomybės neatleisti ir už žmonėms padarytą skriaudą teks atsakyti pagal visus dvasinio Įstatymo paragrafus. Todėl bijoti ko nors ar pykti nėra prasmės - jie jau savo užsitarnavo.

Jei įvyksta nelaimė, svarbiausia nemaitinti baimės demonų. Tokiu atveju geriau ne spoksoti televizijos reportažų iš įvykio vietų, bet susikaupti maldai už mirusius bei pamėginti suvokti, kad tiems, kurie pasitraukė iš gyvenimo per nelaimę - žymiai geriau negu mums. Jų auka prasminga, padeda atverti širdis, sujungti bendrai maldai ar meditacijai. Tai dalis to šokio, kurį šokame būdami šioje planetoje. Nelaimės mus moko susitelkti ir tapti dvasiškai stipresniais. Jos padeda pajusti vienybę ir begalinę meilę, sklindančią iš širdžių gelmės. Visa tai radikaliai keičia pasaulį, kuris darosi kitoks kiekvieną dieną. Viso to šiomis dienomis nepajausti neįmanoma.

Sekime tai kas vyksta, skaitykime laiko ženklus, bet nepasiduokime bauginami terorizmu, epidemijomis, klimato atšilimu, maisto stygiumi, atleidimais iš darbo, krizėmis, skolomis ir t.t. Visa tai Nulinės Zonos situacijoje yra nerealu. Geriau atjautos ir meilės kupimas susikaupimo akimirkas adresuokime toms pasaulio vietoms, kuriose įvyksta baisūs košmarai. Išorinės Nulinės Zonos paliečia ir keičia be išimties visus mus, net ir Putiną, Kubilių ar Obamą. Matant tai, kaip Nulinės Zonos skverbiasi per visą pasaulį, nesunku pastebėti šiltėjančią ir šviesėjančią širdžių energiją, kuri absoliučiai nuplauna ritualinių žmogžudysčių skausmą ir tamsą.

Du pasauliniai karai, masinės žudynės ir po to vykę mažesni konfliktai tai - milžiniška maginė ritualinė žmogžudystė, kuri buvo atlikta galaktikos mastu. Tai akumuliavo daug negatyvios energijos, kuri padėjo pasauliniam elitui kurti naują antroposofinę pasaulio tvarką be Dievo ir Šviesos. Lenkų auka pagesino paskutinius šios energijos likučius, nes to reikalavo Dievas ir nekaltai karo metu nužudytų žmonių sielos. Dabar pasaulis kitoks ir kelias tikrai atviras.

Dabar bet kokia ritualinė žmogžudystė nebesugeneruos užtektinai energijos ateičiai. Bent jau šitame žemės pusrutulyje, kurį mes vadiname Šiaure. Dabar jau nebeįmanoma. Teroro aktai neturi galios, jie nesuakumuliuoja, nebesugeneruoja tiek energijos, kad pasiteisintų. Tamsos apaštalai rezga didesnio masto globalines žudynes. Bet jos irgi jau nebesukurs tiek energetikos, kuri reikalinga iliuziniam pasaulio vaizdui išlaikyti, ypatingai po 2012 m. gruodžio. Energijos juk nebe tos. Jei iį įvyks koks nors košmaras iki 2012 m. (to atmesti taip pat negalima), turės būtinai įvykti ir kitoks paaukojimas - stichinė nelaimė arba didelio masto humanitarinė katastrofa. Energijų balansas turi būti atstatomas staigiai, akimirksniu. Tokia yra šio laiko dvasia.

Nesakau, kad viskas, bet daug kas priklauso ir nuo pačio žmogaus, kokią jis poziciją užima Nulinėje Zonoje ir kaip jis išnaudoja šią unikalią galimybę pakeisti save ir aplink supantį pasaulį.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »

Neesu “ykanamystas”, neesu socdemas ar kairysis, bet iš stalčiaus ištraukiau šią, pusantrų metų senumo rašliavą ekonomine tema, kuri kritikuoja dabartinę ekonomine santvarką. Tai tik bandymas ateivio iš kitos galaktikos akimis pasižiūrėti į tai kas darosi ant Žemės. Straipsnį spausdino vienas nedidelio tiražo ezoterinis žurnalas. Šis straipsnis radikaliai skiriasi nuo kitų mano rašliavų. Bet, vis dėl to, kad neprapultų geras daiktas, įdedu jį gerokai “nusunktą”. Nieko čia naujo, bet vis dėl to gal kam bus įdomu ….

Žmonės, kurie supranta viešojo žodžio valdymo technologijas, praktiškai gali valdyti žmonių likimus, socialinius procesus ir net pačią materiją.  O tie, kurie to nesugeba, tėra paklusnios avių bandos. Senoji žydų išmintis sako tą patį: tas, kas moka valdyti liežuvį, valdo pasaulį. Egzistuoja ir kitokia, ,,moksliškesnė” nuomonė, kurią galima pailiustruoti Belgijos ruso Iljos Prigožino sinergetikos teorija: esą, mūsų mintys ir žodžiai nieko nereiškia. Didelės žmonių grupės elgiasi kaip vienaląsčiai mikroorganizmai, kuriems būdingi objektyvūs, nepaveikiami saviorganizacijos dėsningumai. Kiekvienas individas esą juda savo pasirinkta kryptimi, tačiau šiame chaose yra griežta gamtos tvarka.

Toks požiūris formuoja prielaidą, jog fundamentiniai gamtos dėsniai (klasikinė termodinamika) galioja ir socialiniuose procesuose. Tokie dėsniai esą, nepriklausomi nuo mūsų valios, veikia savarankiškai, lyg oro stichijos, tad belieka juos pažinti ir prie jų prisitaikyti. Šiuolaikinis kapitalizmas tokius įsitikinimus perkelia į ekonomikos sferą: rinkos dėsniai prilygsta nebent termodinamikos dėsniams fizikoje. Toks požiūris remiasi mitu, jog  rinka - savarankiška ir  sinergetiška, tai esą visiškai neutralus laisvų individų, siūlančių prekes ir paslaugas, savireguliacijos būdas. Tai lyg stichija, kuriai įtakos daryti negalima ir neįmanoma. Taip galvoti yra labai naudinga, nes keliant arba mažinant žaliavų ir produktų kainas, visuomet galima pasiteisinti rinka, nes jas lemia pasiūla ir paklausa, o tai - logiškas, savaime suprantamas veiksnys, kuriuo privalome vadovautis priimdami sprendimus. Tokiu būdu rinkai suteikiamas nuo žmogaus valios nepriklausomo, pokyčius gyvenime, kainodaroje ir verslo sprendimus inicijuojančio subjekto statusas.

Pastaruoju metu ekonomistų komentaruose ir ,,bloguose” apie globalinę krizę populiarėja kitoks, ezoretinis įsitikinimas, jog rinka nėra savaiminis “gamtos dėsnis”. Tai žmogaus egoizmo kūrinys. ,,Rinką”, arba turgų, iš bažnyčios kiemo prieš 2000 metų Kristus išvaikė todėl, kad bažnyčia buvo vadinamas ne pastatas, bet vienminčių bendruomenė. Turgaus santykiai gali iškreipti nuo Tiesos kelio bet kokios bendruomenės gyvenimą. Kristus gerai žinojo, ką gali informacija, arba senovės žydų puoselėtas liežuvio valdymo menas. Šiais laikais akivaizdu, jog kažkas, siekdamas kapitalo augimo bei vadovaudamasis laisva valia, sąmoningai daro įtaką pasiūlos ir paklausos pokyčiams, vadinasi, daro įtaką visų mūsų santykiams. Iš tikrųjų tai nėra nauja. Toks požiūris, kad viešas žodis lemia ekonominius santykius, buvo žinomas dar Adamo Smito ir Karlo Markso laikais, tačiau atmestas kaip nedemokratiškais ir nemoksliškas.

Kita vertus, bet koks netradicinis požiūris visada padeda atsiriboti nuo problemos ir ją pažinti bei suvokti priežastis, kodėl XXI a. pradžioje rinkos santykiais paremtą globalinę ekonominę sistemą krato mėšlungis. Pagrindinė to priežastis, mano nuomone, - XIX a. fundamentinio mokslo įskiepyta individo ir jo aplinkos atskirties logika, nesuvokiant iki galo, kas yra reali tikrovė, kad yra informacija, kas yra viešas žodis ir kaip mintis-žodis įtakoja bet kokius procesus. Taip pat neatsižvelgiama į tai, jog informaciniai procesai yra tolygūs kvantiniams procesams. Juos sąlygoja kvantiniai dėsniai, nelokalios būsenos, o ne klasikinė mechanika ar objektyvistinė juodai-balta logika.

Naujieji rinkos kritikai teigia, jog vartotojiškoje visuomenėje įaugęs posakis ,,sviestas pabrango” yra pasala nekritiškai mąstančiai masei, padedanti kažkam nusimesti atsakomybę, suverčiant kaltę begėdei, beširdei ir šaltakraujei rinkai, kaip nuo žmogaus valios nepriklausomam faktoriui. “Sviestas pabrango, nes rinkoje augo kainos”, “nenuėjau į parduotuvę pirkti sviesto, nes lijo lietus”. Šie pasiteisinimai savo prasme yra tolygūs. Jei nenori ko nors daryti, ieškai pasiteisinimų. Jeigu nori pasipelnyti, ieškai tam motyvų neva objektyvioje už mus didesnėje, galingesnėje, baisesnėje realybėje  Jeigu kas nors ką nors savavališkai pabrangino, tai pasakoma, jog “pabrango”, nors iš tikrųjų kažkoks direktorius ar vadybininkas, arba jų gamintojų kartelis visiškai iš lubų, savavališkai, pagal tuo metu esančią nuotaiką sugalvojo savo prekei naują kainą ir ją savo ranka, pieštuku ant popieriaus užrašė. Suversi rinkai kaltę - labai patogi pozicija, nes tokiu atveju nuleidžiamas garas kainų didinimu nepatenkintose visuomenėse. 

Profesorius Povilas Gylys yra pasakęs, jog tarp rinkos ir ekonomikos negali būti dedamas joks lygybės ženklas, rinka negali būti ekonomikos pakaitalu. Rinka gali būti tik kaip vienas iš instrumentų, skirtas ūkio ištekliams valdyti, šalia kitų, tokių kaip planas ir tiesioginis administravimas. Rinka (arba lietuviškai turgus) jokia ne stichinė nelaimė ar objektyvus faktorius, tačiau žmogaus proto kūrinys, kuris paklūsta jo kūrėjui. Automobilis negali kurti taisyklių vairuotojui.

Šiandien receptų, kaip priversti rinkas nebedaryti “šuolių”, neturi net didžiųjų valstybių vadovai. Receptų, kaip tai padaryti - nėra. Pamirštamas paprastas dalykas, jog ne administraciniai, o informaciniai rinkos valdymo mechanizmai yra pirminiai, apie kurios ir reiktų kalbėti.

Kūrybiškai pažvelgus į šiandieninius makroekonominius procesus, atrodo, kad ,,rinkos neliečiamumo” iliuzija skirta propagandai ir masiniam vartojimui. O iš tiesų tiek vietinius, tiek makroekonominius procesus veikia subjektyvūs ir informaciniai faktoriai: žinių lygis, filosofija, kultūra, vertybinės ir tikėjimų sistemos, kurias, beje, galima nesunkiai keisti ir programuoti naudojantis įvairiais informaciniais projektais bei socialine inžinerija (kitaip tariant, tinkamai praplaunant žmonėms smegenis). O tai yra kasdien kryptingai daroma. Net pirmo kurso studentas žino, kad, rinkos valdomos per laikraščius bei TV, per gandus ir mitus. Tai tikrai negali būti prilyginta stichinei nelaimei, ar objektyviam faktoriui.  Gal tam tikra dalimi strateginių žaliavų kainų rinkose priklausomybė nuo nelaimių ir yra, tačiau tai pati rinka nėra stichija. Kartais stichinės nelaimės, karai, incidentai ir kiti racionaliai nepamatuojami faktoriai tampa geru pretekstu spekuliantams sukelti kainų pasiutpolkę ir susižerti milžiniškus pelnus. 

Nevaldomų rinkų ir nevaldomų demokratijų nebūna. Miniai rinka arba demokratija yra pateikiamos kaip neliečiamos karvės, tačiau top menedžeriams jos yra nestruktūrinis resursų valdymo mechanizmas, kai pasiūla ir poreikiai suformuojami dirbtinai, ,,gerų” arba ,,blogų” naujienų pagalba. Šiais laikais net ir išsilavinęs žmogus  nesusimąsto, kad per televizoriaus dėžę apsukrūs rinkodarininkai į galvas gali sugrūsti bet kokį šlamštą, kuris radikaliai gali pakeisti žmonių vartojimo įpročius, o tuo pačiu ir kainas.

Įvertinus pastarųjų kelerių metų krizę (kuri, esu įsitikinęs, yra toks pat burbulas kaip ir ekonominis pakilimas), atrodo, kad pasaulinė ekonomika priartėjo prie giliausios kapitalizmo epochoje sisteminės krizės. Norint iš jos išeiti, reiktų išmesti į šiukšlių dėžę visus ekonomikos vadovėlius ir viską pradėti nuo balto popieriaus lapo. Reiktų priimti naują dogmą, jog rinkos yra administracinis instrumentas ištekliams valdyti, o ne globalinės ekonomikos pakaitalas.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą danų fizikas Nilsas Boras sakė, jog mums būtina sukurti naują žodyną. Tačiau ir praėjus 70 metų po to kai buvo pasakyti šie žodžiai, naujoji paradigma dar negimė, horizonte matome tik bendrus bruožus. Bet vis dėl to ji ateina.
Pagal egzistencinių potyrių teoriją, žmogaus smegenys labai panašios į kompiuterį. Jos pačios išrenka, dažniausiai nesąmoningai ir mechaniškai, tokią „sąmonės kokybę“, kuri bus pasirengusi patirti, ir realybės tunelį, kuris reikalingas ateinantiems signalams iš išorinio pasaulio valdyti. Kada tik protas pradeda suvokti, kad jis pats save programuoja, jo kūrybiniai sugebėjimai tampa neišpasakyti. Dronas Lilli tokią būseną vadina metaprogramavimu.
Metaprogramavimo būsenoje galvos smegenys kryptingai plečia sąmoningai priimamų signalų skaičių. Įprastai žmogus į viską žiūri paviršutiniškai, po to žiūri dar ir dar kartą. Neįdomūs objektai ir nuobodžios situacijos transformuojasi, nes jie „pasirodė“ neįdomūs, kada protas juos apdorojo pagal senas mechaniškas programas. Sinerginė stebėtojo ir stebimojo vienybė atsiranda, kai protas su visišku aiškumu ir tikslumu priima iš aplinkos signalus. Patyrimo procesas pavirsta į mokymosi procesą, kurį būtų galima palyginti su studento mokymusi prieš egzaminų sesija. Tokia visiškai įjungtos į potyrius sąmonės būsena, kurią mistikai vadina prabudimu, protui, užprogramuotam stebėti nuosavą būseną, atrodo visai natūrali. Kadangi egzistenciniame empyriniame pasaulyje nuolat turime pasirinkti, mes visą laiką sąmoningai mokomės, tačiau nejaučiame nei streso, nei nerimo.
Panašu, kad mūsų protas geriausiai dirba ekstremaliose situacijose. Kareiviai, kuriuos apdovanoja už narsą, dažnai kalba, kad absoliučiai neprisimena, ką jie darė mūšio metu, nes viskas vyko labai greitai. Tačiau manau, jog kiekvienas iš mūsų prisimintų ne tokių baisių prisiminimų, kuriuose smegenys pradeda funkcionuoti ypač sparčiai ir efektyviai.
Visai tikėtina, kad mūsų įprasti pojūčiai gali išeiti į „realią“ visatą, atsijungdami nuo to, kur esame, ką darome ir kas vyksta aplink mus. Eksperimentinėse situacijose šitas atsipalaidavimas, užsihipnotizavimas neleistinas dalykas: mes turime aiškiai suvokti kiekvieną menkiausią priimamojo egzistencinio pasaulio detalę.
Kai kurie žmonės, pavyzdžiui, lenktynininkai ir alpinistai, tiesiog trokšta ekstremalių situacijų, kuomet gyvybei gresia mirtinas pavojus, vien tam, kad dar ir dar kartą pasimėgautų ypač gera smegenų veikla ir aukšto įsijungimo į tik tą tikrovę būsena. Metaprogramavimo įprotis, pakeisiantis seną įprotį klaidžioti po „realias“ visatas, sukelia tokį palaimos pojūtį vis dažniau, ir žmogui pradeda rodytis, kad anksčiau jis naudodavo savo smegenis ne pagal paskirtį.
Kad ir toks pavyzdys: du žmonės atsiduria toje pačioje egzistencinėje situacijoje, tačiau išgyvena tą situaciją dviejuose skirtinguose tikrovės tuneliuose. Jeigu tie žmonės – modeliniai monoteistai arba fundamentalistai, tai kiekvienas iš jų savo potyrį vadins „objektyviu“ ir pasirinks pasyvią reagavimo į situaciją taktiką. Vėliau tie du žmonės pradės aršiai ginčytis ir „suskils“ į dvi partijas arba dvi bažnyčias. Jie niekaip nesutars, kieno gi iš tiesų „tikrovės tunelis“ realesnis. Galų gale abu jie ims vienas kitam kerštauti už padarytą grubią klaidą.
Bet jeigu abu šie piliečiai bus sąmoningi ir suvoks savo „tunelio“ reliatyvumą, tai, nepaisant didelių ideologinių skirtumų, jie stengsis vienas kitą suprasti. Tie žmonės puikiai suvoks, kad jų „tikrovės tunelis“ – tai tik kūrybos vaisius, ir galės be jokių įtarimų ir kaltinimų vienas su kitu bendrauti. Tai yra aukščiausias pilotažas. Įsivaizduokime, kiek daug problemų išnyktų, jei visa tai suvoktume.
Panašu, kad, apdovanodamas mus smegenimis, Dievas pamiršo palikti „eksploatacijos taisykles“, kaip teisingai jomis naudotis. Todėl žmonijos istorija tapo mokymosi iš klaidų poligonu. Žmonių užduotis – atrasti tas „eksplotacijos taisykles“, ir už tai reikia brangiai sumokėti.
Įsisąmonindami tai, kad smegenų eksploatacija reikalauja didelės atsakomybės ir budrumo, gauname ne tik technologines, bet ir estetines bei moralines pamokas. Mes tuomet suprantame, kad empirinis, patirties pasaulis yra holografiškas bei vientisas ir kad tikrovės pasireiškimo formų skaidymas į kaleidoskopiškus, tarpusavyje nesusijusius fragmentus, kaip mokslas, kultūra, etika, religija, yra paprasčiausias dvasinio nebrandumo požymis. Ir toks požiūris suteikia daugiau kančių nei naudos. Negi tai sunku suvokti ?

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Atrodytų, kad žodžių junginys mokslinė ezoteriką yra nelogiškas. Dažnas, gatvėje sutiktas pažįstamas klausia, kuo gi skiriasi mokslinė ezoterika nuo mokslinės fantastikos? Skirtumas nedidelis, bet esminis. Mokslinė fantastika – tai meno šaka, vienijanti literatūrą, kiną dailę, kompiuterinę grafiką, komiksus ir t.t. Šios srities menininkai kuria pramanytus dalykus, kurie sietini su mokslu, ateities vizijomis, technika, visuomeniniais reiškiniais. Yra dar tokia maginė-mitologinė fantastika, pop kultūroje vadinama fantasy, kuri atėjo iš japonų animacijos. Tai irgi lakios menininkų fantazijos vaisius, suplakantis mokslą, kosminę fantastiką religijas, tautų mitologijas į vieną smagų kokteilį.
Mokslinė ezoterika yra kur kas platesnis dalykas nei menas. Čia nėra išgalvotų dalykų. Mokslinė ezoterika tiesiog gretina naujausius fundamentinių bei socialinių mokslų atradimus su senomis dvasinėmis-okultinėmis tradicijomis, dažniausiai ikikrikščioniškomis (druidų, pagonių), Senovės Rytų (Indijos, Kinijos, Persijos, Izraelio) ar Amerikos indėnų. Bandoma ieškoti sąlyčio taškų ir piešti bendrą tikrovės vaizdą, kuris radikaliai skiriasi nuo mums įprasto.
Dažniausiai visiškai nepagrįstai mokslinė ezoterika tapatinama su pusiau religiniu NEW AGE judėjimu. Manyčiau, jog yra atvirkščiai. NEW AGE judėjimas naudojasi mokslinės ezoterikos instrumentais tam, kad pagrįstų savo tikėjimo teiginius. Mokslinė ezoterika, galima sakyti, yra “pasienio” mokslas arba tiltas tarp fundamentinių disciplinų ir mistikos, dėl to į jį žiūrima labai atsargiai, su keista baime ir nepasitikėjimu. Iš tiesų, tokie nuogąstavimai iš klasikinio-fundamentinio mokslo paradigmų pozicijos yra realiai pagrįsti, nes naudojant griežtas logines ir matematines formules, prieinama labai keistų išvadų – kad, pavyzdžiui, kad objektyvios tikrovės nėra, kad Visata yra gyvas daiktas ir visi kas joje (gyvi ar negyvi) – vienaip ar kitaip susiję į vieną visumą. Į tokių “pasienio” disciplinų sąrašą iš vienos pusės galima būtų įrašyti branduolinę fiziką, kvantinę mechaniką, reliatyvumo teoriją, tikimybių teoriją, genetiką, tam tikras chemijos, neurofizikos at psichologijos atšakas ir t.t. Iš kitos pusės galima paminėti labiau ezoterizuotas disciplinas: eniologiją, bioenergoinformatiką ar net banginę genetiką. Tačiau daugiausiai nuopelnų šioje srityje galima priskirti kvantinei mechanikai.
Vienas žinomiausių mokslinės ezoterikos kūrinių Fritoro Kapros. “DAO Physical”. Šis mokslininkas senojoje Kinijos DAO tradicijoje ieško kvantinės mechanikos paralelių. Tarp panašios tematikos kūrinių reiktų paminėti Michael Talbot knygą “The Holographic Universe” ir 2004 metais sukurtą filmą “What We Bleep Do We Know”. Mokslininkai, atradimų autoriai, tokie, kaip I. Niutonas, M. Faradėjus, M. Plankas, A. Einšteinas, N. Boras, D. Mendelejavas, N. Tesla ir daugelis kitų, buvo mistikai ir giliai tikintys žmonės. Šiandien mes taip pat galime rasti nesuskaičiuojamą galybę fizikų, matematikų ir chemikų, kurie rašo mistinėmis temomis. Ir pasitaiko vienas kitas humanitaras-lyrikas, toks kaip aš, kuris rašo apie fiziką iš mistikos pozicijų. Anksčiau buvo madinga galvoti, kad fizikai turi žinoti tik fiziką, lyrikai tik lyriką, o kunigai – tik dvasinius dalykus. Šiandien tokia logika jau nebeveikia. Visi turi žinoti viską.
Vienos naujausių šio žanro veikalų, knygos „Kvantinė magija“ autorius S. Doroninas rašo, jog kvantinei teorijai liko žengti dar vieną žingsnį, netgi ne teorinį, o grynai psichologinį: pakeisti mąstymą ir atrasti savąjį AŠ. Taigi, pagrindinis mokslinės ezoterikos postulatas skamba maždaug taip: šiandieninis mokslas pajėgus įrodyti Dievo ir net Anapusinio pasaulio egzistavimą, tačiau tam reikalinga vienintelė sąlyga – pakeisti mąstymą. Būtina pakeisti per paskutinįjį tūkstantmetį mūsų sąmonėje įsikerojusią paradigmą apie mus supančios objektyvios tikrovės nekintamumą.
Kitaip tariant, norint tapti tiku mokslininkų, gebančiu praskleisti uždangą tarp mokslo ir mistikos, reikia pasukti dvasiniu keliu. Antraip kai kurie akis badantys tikrovės paradoksai ir liks tik Sergej Družko laidos nepaaiškinamais faktais, kurie audrins mokslinės fantastikos kūrėjų vaizduotę. Prie tokių lakios fantazijos kūrinių priskirčiau visus Den Brown romanus ir į juos panašius meno veikalus. Nenorėčiau tikėti sąmokslo teorijomis, esą tokia kūryba skirta nukreipti žmonių dėmesį nuo esminių dalykų. Manyčiau, kad čia greičiau noras bet kokia kaina pralobti rašant mistinėmis-mokslinėmis temomis, pavyzdžiui, apie Gralį. Nes paslaptys - visuomet atviras klausimas. Kvantinė mechanika, kad ir to paties Gralio tema, gali duoti išsamų paaiškinimą ir nepalieka jokių fantaziją audrinančių paslapčių. Tačiau tam reikia peržengti per save, numirti senam, kad atgimus naujų rūbu, pamatytume viską kitomis akimis.
Antgamtinių, paranormalių, nepaaiškinamų reiškinių Visatoje nėra. Tačiau yra dalis mūsų AŠ nuo kurios esame nusisukę, todėl kai kurie dalykai mums bado akis. Dėl trimačio pasaulio hipnozės, mums atrodo, kad gyvename tik tame viename laiko ir erdvės teatre, kurį galime pasverti ir pamatuoti. Pasaulis - kur kas sudėtingesnis nei atrodo. Klausimas paprastas, kiek giliai į triušio olą norite pasinerti ?

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »