BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lapkritis 2010 archyvas

Kai kas pasakytų, o kam reikia kapstytis 10 ar 100 tūkstančių metų senumo tarpplanetinėje sąmokslo istorijoje ir ieškoti ten kažkokios prasmės, tuo tarpu kai čia ir dabar po nosimi yra prisikaupę tonos problemų. Man atrodo, jog nežinant kur mes esame, iš kur atėjime ir kur einame, nematant realaus pasaulio vaizdo, niekur neįmanoma toli nueiti. Tamsoje vaikščioti, žinoma, galima, akis juk pripranta, tačiau tuomet bet koks prašviesėjimas atrodo lyg mirtinas pavojus.

Tai, kas žemiau parašyta - asmeninis bandymas prasiverti daugiau langinių.

Akademinio mąstymo žmonėms toks skirtingų temų suplakimas į vieną “kūrinį” gali atrodyti šventvagiškai. Bet aš būtent šitaip improvizuodamas bandau atsakyti sau ir kitiems į keistus klausimus, be kurių tolesnė kelionė darosi neįmanoma.

Juo labiau, kad šiandien visos sąmokslo teorijos jau yra atskleistos. Apie tai kalba šimtai tūkstančių žmonių visoje planetoje. Bet vien tik žinoti ir kalbėti nepakanka, reikia kažką ir daryti.

Paprastai sudėtinga ir sudėtingai paprasta

Prieš kelis šimtus metų mokslo menų viršūne buvo laikomas sugebėjimas mintinai dauginti ir dalinti didelius skaičius. Dabar šių menų vaikai mokosi trečioje klasėje, jeigu ne anksčiau. Ar tai reiškia, kad žmonės tapo protingesni? Ne, tiesiog skaičiavimo būdai tapo paprastesni. Dabar mes naudojame arabiškus skaičius, o iki beveik 18 amžiaus pradžios universitetuose buvo skaičiuojama romėniškais simboliais.

Vienas iš nedaugelio dalykų, ką davė ši keista civilizacija, tai sudėtingumo ieškojimas paprastuose dalykuose. O po to, kai nusibosta sudėtingumas, vėl ieškoma paprastumo. Vieni sako, kad tai daroma iš tingėjimo, kiti - kad dėl laiko stokos, treti - jog egzistuoja sąmokslas prieš žmogų. Tačiau, nepaisant to, kad aplink vis dar pilna painių teorijų ir mes pamažu grįžtame prie paprastumo, kurį buvome pamiršę nuo Aukso amžiaus.

Trečiasis Niutono dėsnis kaip tik ir sako apie tai, kad egzistuoja tokie atskaitos taškai, iš kurių gyvenimas atrodo žymiai paprastesnis. Jeigu mes atsisėsime į sūpuokles ir besisupdami stebėsime akmens skrydį, tai jo trajektorija atrodys mums labai keista. Bet jeigu mes stovėsime vietoje, suprasti akmens skrydį būtų žymiai paprasčiau.

Žinoma, kai kam geriau paprastą reiškinį aprašyti 3-4 storiausiais knyginiais tomais. Tuo tarpu koks nors piemenėlis, neturintis jokio sisteminio išsilavinimo, atsidėjęs ant kalnelio, svajodamas apie nieką, surimuos ketureilį, kuriame tilps visi didžiulės mokslininkų darbo grupės moksliniais terminais sukalti  4 tomai.

Viskas reliatyvu. Atrodo, kad sėdint vienoje vietoje, prie teleskopo yra lengviausias būdas stebėti dangaus kūnus. Tačiau jeigu giliau pažvelgsime į tokio stebėtojo “darbą” tai pamatysime, kad tiek planetos, tiek pats stebėtojas juda savomis trajektorijomis. Ir norint išlikti objektyviam, būtina įvedinėti papildomus parametrus, kurie leistų tiksliai atlikti skaičiavimus. Toks astronimo darbas iš tiesų pasirodo sudėtingas.

Prisimenu studijų laikais grupėje buvo be galo protingas bendramokslis, kuris nuolat puldavo į ginčus su profesūra dėl paprasčiausių dalykų. O dėl savo užsispyrimo daryti viską paprastai, vos neiškrito po eilinės egzaminų sesijos. Kai jam pateikdavo uždavinį, jis akimirksniu pasakydavo teisingą atsakymą. Paklaustas, kaip jis tai daro, jis atsakydavo, jog mintyse sustato proporciją ir paskaičiuoja, tačiau dėstytojas reikalaudavo, kad jis išvestų formulę. Ir tam studentui iki pat paskutinio kurso nebuvo aišku, kodėl mokslo įstaigose visuomet reikia iš Vilniaus važiuoti į Kauną per Biržus.

Ezoteriniuose moksluose ne ką geriau. Ten taip pat yra sričių, kur terminų ir simbolių šabakštynuose  galima nusilaužti kojas, paskęsti beprasmiuose ritualuose, kurių kilmės ir esmės kartais nežino net labiausiai apsišvietę guru. Yra nemažai religinių tradicijų, kuriose viskas pavaizduota taip sudėtingai, kad pagalvoji, nejaugi Dievas norėjo, kad žmonės, ieškodami Tiesos dar ir pasikankintų. Man, iš šių dienų pozicijų atrodo, kad Dievo kūrinija arba Visata yra tokia paprasta, kad ji galėtų sutilpti į piemenėlio ketureilį. O kadangi ji paprasta, Tiesa apie ją daug kam atrodo nepastebima.

Ir vis dėl to, kaip paprastais būdais aprašyti, pavyzdžiui, regimos ir neregimos visatos konstrukciją, kad kiekvienas žmogus ją suprastų jau trečioje klasėje? Juk tiksliai žinant kaip viskas yra, kas iš tikrųjų yra žmogus ir ką jis dali, iš to išsivysto etikos ir moralės supratimas, o taip pat ir kasdieninis gyvenimas. Tokias schemas bandė paišyti ne vienas tūkstantis tyrinėtojų. Tačiau jos kažkodėl vis viena atrodo griozdiškai. Ir norint pagal tuos metodus studijuoti realybę, reikia smarkiai paplušėti.

Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia

Dievas mėgsta paprastumą. Yra keli pagrindiniai dalykai, dėl kurių veikia Visata. Tai besąlyginė meilė, Tiesa, laisva valia ir atjauta mažiausiems (supratimas), o fizinėje plotmėje - priešingų polių jėgų pusiausvyra. Jeigu to nėra, Visata yra lyg negyva konstrukcija, kuriai aprašyti reikia daug knygų, schemų, simbolių ir formulių. Jų, žinoma, reikia. Bet einant šiuo keliu, kelias pasirodo ilgesnis ir sunkesnis. Tai lavonų kelias. Tačiau prisiminus tai, kas mes iš tikrųjų esame (o mes esame Žmonės), viso to tikrai kažkada nebereikės. Tas sakralinis žinojimas ateina lyg savaime, be jokių schemų ir formulių. Iš tikrųjų mes ne mokomės visko iš naujo. Savo laiku, ne dėl savo kaltės, mes patyrėme amneziją. Dabar mes viską prisimename. Gal būt mūsų kaltė dėl to šiokia tokia ir yra. Tačiau ji atsirado dėl švento naivumo, budrumo ir sąmoningumo, o gal ir patirties stokos. Bet ne todėl, kad mes peržengėme kažkokias gyvenimo Visatoje taisykles. Tam tikra prasme mes tapome sąmokslo aukomis. Šią pamoką, žinoma, mums privalu išmokti ir jos nebekartoti. Ir tai gal būt yra vienintelis pozityvus veiksnys geležies eroje arba Kali Jugoje.

Populiari ezoterinė prielaida, esą žmogus pats nusipelnė, kad Tiesa nuo jo būtų paslėpta po septyniais užraktais ir atiduota į piktų žiniuonių rankas, kuriems patikėta saugoti dieviškas paslaptis nuo pilkos neišmintingos minios, man atrodo labai spekuliatyvi. Dieve, koks tai žiaurus Žmogaus nuvertinimas. Ar mes to nusipelnėme? O kai kurie mūsų kolegos, išgirdę tuos žodžius linkčioja galvomis. Ar tai nėra  pačių savęs išdavystė.

Ir dar sakoma, kad neva tik tie, katrie stropiai dirba, praeina bandymus ir išbandymus, gali būti verti gauti atsakymus. Tai yra labai sena ir šių dienų požiūriu, jau nebeteisinga paradigma.

Visų pirma, Dievas nuo žmogaus nieko nenuslėpė ir nepaslėpė paslapčių po septyniais užraktais ir neatidavė jų saugoti rūstiems žiniuoniams ar vienuoliams. Iš tikrųjų tie žiniuoniai tas paslaptis pavogė iš Dievo ir iš mūsų. Tiksliau sakant mus nuo jų uždarė į tamsų urvą, tam, kad susireikšmintų ir galėtų valdyti pasaulį. “Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia”, sakė Jėzus (Mt.11-12). Į Žemę kažkada labai senai atėjo ir tebėra čia kitos jėgos, kurios iš žmogaus šventą žinojimą atėmė ir paslėpė po sudėtingumo labirintų skraiste. Jų palikuonys dabar užima svarbius postus. Ir jie tebesirūpina tuo, kad žmonės niekad nepamatytų realaus vaizdo, antraip jų verslas nueis perniek, o patys jie nebeteks postų. „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate”, (Mt. 23-13) - tiesiai-šviesiai kalbėjo apie tokius Mokytojas.

Suprantu, kad ir aš irgi neretai rašau sudėtingai, mat trūksta filologinio ir filosofinio išsilavinimo, bet vis dėl to norėčiau atimti iš žiniuonių tiesos aiškinimo duoną ir paversti mokslą apie realybę Jėzaus pavyzdžiu, t.y. paprastais, gyvenimiškais dalykais kiekvienam. Ir tai nėra stebuklai, tai realus gyvenimas.

Viduramžiais už savavališką ir neteisingą šventraščių traktavimą bausdavo giljotina. Šiandien tokia veikla turėtų būti netgi skatinama, nes ji byloja apie sąmonės prabudimą. Prabudusi sąmonė linkusi aklai nepasitikėti tuo, kas jau parašyta ar pasakyta, nors tai gali būti ir pati švenčiausia tiesa. Žinoma, žmonijos sukurtos fundamentinių-klasikinių ir dvasinių mokyklų žinios yra neįkainojamas turtas, bet, iš kitos pusės, tai yra tik medžiaga-molis tolesniam darbui. Prabudusi sąmonė nepuola aklai tikėti, ji tiesiog savaime žino ir jaučia tikrąją priežasčių ir pasekmių logiką ir daro savo išvadas.

Gyva ir negyva visatos

Kažkada rašiau apie tokį dalyką, kaip apie galimybes aprašyti kvantines dalelių sistemas pagal būsenos vektorių (kažkokią vieną, konkretų, apjungiantį parametrą). Jeigu, pavyzdžiui, dvi sistemos (du daiktai) kada nors tarpusavyje sąveikavo (ar iš vienos atsirado dvi ir daugiau), tai kiekviena iš jų jau nebeturės savarankiško būsenos vektoriaus. Tai reiškia, kad abi jos tampa viena sistema (vienu kūnu) visam likusiam gyvenimui. Ir nebegali pasakyti, jog štai viena savybė priklauso vienam objektui, o kita- kitam. Jei du daiktai  susimuša kaktomis ir nulekia kažkur į skirtingas galaktikas, tai toliau jie yra tas pats daiktas, tik dėl laiko ir erdvės iliuzijos randamas skirtingose vietose tuo pačiu metu. Iš klasikinių pozicijų žiūrint, tokio dalyko kaip non locality negali būti, nes daiktas negali nusidriekti iš vienos Visatos pusės iki kitos akimirksniu, mūsų 5 juslėmis jaučiamo erdvėlaikio rėmuose. Šiuose rėmuose šviesa turi konkretų greitį ir jokia kita energija negali jos aplenkti. Kvantinį nelokalumą sukuria sąmonė, kuriai negalioja erdvėlaikio rėmai, kuri gyvena už šių rėmų. 

Žmogus, bet ne lavonas yra Visata minimaliame pavidale. Lavonai (arba golemai, pagal kabalą) gyvena erdvėlaikyje, todėl jiems regimas pasaulis ir atrodo apribotas. Ir dėl to Visatos non locality principas jiems atrodo antgamtiškai. Todėl jie pradeda joje ieškoti klasikinių koreliacijų, tokiu kaip elektromagnetizmas, bet jo ieško ne ten kur reikia. Žmogus nuo golemo-lavono skiriasi tuo, kad jis yra gyva kurianti sąmonė. Ir Jis turi visas savybes, kurias turi ir Visata, ir Tėvas-Kūrėjas. Mes norim to ar nenorim esame Jo holografinės kopijos, išsibarstę po visą Visatą dėl erdvėlaikio iliuzijos. Ir netgi būdami golemais, t.y., atsisakę Dievo malonės, mes nuolat jaučiame Jo meilę ir globą. Nes ši meilė pasireiškia dar ir tuo, kad nei vienas nesame prarastas. Ir netgi tie, kurie mano valdą šiandieninį pasaulį, jie yra tokie patys Dievo vaikai, kaip ir mes. Nors dabar aiškėja kas yra tarp jų sąmokslo prieš Dievą ir Žmogų dalyviai, juos reikia lygiai taip pat mylėti, kaip Dievas myli kiekvieną iš mūsų, netgi tą, kuris juo Jo nusisuko ir dėl lengvesnės duonos susidėjo su sąmokslininkais. Jeigu mes juos smerksime ir keiksime, pasitarnausime tam pačiam blogiui, nes KITI labai nori, kad mes tas negatyvias emocijas nuolat skleistume. Todėl jie mus sąmoningai kankina, tikėdamiesi tokio “maisto”. 

Pirminiame Visatos kūrimo etape (kvantinio dekogerencijos proceso pirmojoje pakopoje, žr. ankstesnius įrašus) atsirado dvi natūralios jėgos - vyriškas ir motetiškas pradas, duodanti ir imanti jėgos. Kiekviena iš tų jėgų turi ir tai, kas yra priešingoje pusėje. Antraip tos dvi jėgos viena kitos nematytų ir netrauktų. Magnetizmas atsiranda ir dėl kvantinio panašumo, kuris kyla dėl to, kad esame iš Vieno Šaltinio ir turime su Tėvu-Motina (Vienu Dievu) bendrą informacinį-energetinį lauką arba dvasinį kūną. Mes esame Jo holografinės kopijos.

Gėris ir blogis yra jau kita išvestinė. Ir šita gėrio-blogio dvikova yra ne tas pat, kas natūrali, harmoniją kurianti Jin ir Jan jėgų sąveika. Žmogaus protas yra ta vieta, kur spalvos dėl tam tikro programinio viruso, buvo sukeistos vietomis ir išorinis vaizdelis išsikreipė, o dauguma iš mūsų tapome golemais arba lavonais, kitaip sakant, perprogramuojamais robotais, kurie kuria-surenka negyvą Visatą pagal į kolektyvinį CD-grotuvą įdedamų kompaktinių diskų turinį. Negyvas daiktas juk negali sukurti gyvo daikto.

Tikras blogis yra tiesos nuslėpimas ir manipuliacija, o tai natūraliai Žmogaus prigimčiai nėra būdinga savybė. Tai būdinga tik negyvai kultūrai. Pagrindinis blogis yra virusinė programa, kuri atėmė iš žmogaus žinojimą apie tikrąją savo prigimtį. Gėrio ir blogio pažinimo medis, nuo kurio skynė obuolį ir jį ragavo Edemo gyventojai yra ne kas kita, kaip Tiesos apie save žinojimo praradimas, atskirtis nuo vieningosios, kuriančios Dievo Sąmonės lauko. Visa tai krikščionys vadina prigimtine nuodėme. Blogio virusas ištrynė tam tikras sąsajas tarp atminties ir gyvybiškai būtinų programų bei sukūrė naujas, kurios sukėlė iškreiptą vaizdą monitoriuje. Iškreiptas vaizdas atrodo todėl, kad mes matome save ir kitus nepriklausomus nuo Vieningo Šaltinio. Jaučiamės pamesti, vieniši ir svajojame grįžti į tą patį Vieningąjį Šaltinį. Bet nežinome kaip. Jeigu niekas nebūtų trukdęs, mes senai būtume sugrįžę. Tačiau, kad to mes niekad nepadarytume, virusinės programos yra nuolat atnaujinamos. Ir tai yra dėl to, jog iki šiol esame per daug emociški ir nepakankamai budrūs. Energijų pusiausvyros mimyse kol kas nėra.

Reptilija, kuri atliko gundymo aktą kažkodėl užkelia ant sosto, kaip geriausia žmonijos draugė, davusi pažinimo pagrindus. Tačiau šios reptilijos tikslas buvo kitas - užimti pačio Šaltinio vietą ir sukurti programą, naują pasaulį arba naująją pasaulio tvarką. Ir šis naujasis pasaulis, apreiškime Jonui vadinamas Didžiąja  Babele-Babilonu (Apr. 18-10), kuris nuosekliai buvo statomas ir tebestatomas iki šių dienų, nors Dievas kelis kartus visa tai griovė. Iš tikrųjų ši maištininkų buveinė jau senai pasmerkta sugriūti, bet atsipalaiduoti neverta, nes mūšis dar nebaigtas. Žemė - svarbus Visatoje kovos laukas. Ir nuo kiekvieno žmogaus asmeninio pasirinkimo priklauso pilna pergalė. Kiekvienas turime įdėti savo indėlį į komandinį darbą, kitaip nieko nebus.

Naujas pasaulis, arba didysis Babilonas, kurio ištakos siekia pirmąją žmonijos istorijoje sąmokslo aktą Edemo sode,  nėra visiškai naujas, o tik nevykusi Kūrėjo Visatos kopija, pritaikyta siauram interesų ratui. Tai ne tik teritorija su pastatais ir medžiais, kalnais, jūromis ir miestais, tai pasaulėžiūra ir filosofija, arba kitaip tariant negyvos Visatos modelis (kopija), kuris yra prieš Dievo ir žmogaus valią instaliuotas į mūsų smegenis, kaip koks filmas (žr. filmą “Matrica” I dalis). Tačiau šis netikras pasaulis, Vedų tradicijoje dar vadinamas Kali Juga (iliuzijų era), vis viena išlaikė kvantines koreliacijas su Tėvo karalyste. Dėl to mes neesame pamiršti, girdime apreiškimus ir viltis ištrūkti į laisvę niekada nebuvo mūsų apleidusi. Tačiau kol kas šis pasaulis, kurį matom išlieka vis dar iliuzinis, o jo valdžia priklauso ateiviui, reptiliniam humanoidui su sparnais, kuris save vadina Kunigaikščiu Liuciferiu.

Akivaizdu, kad ten kur mes atsidūrėme, nėra Tėvo Karalystė, tai Mirusiųjų Karalystė arba Didysis Babilonas, kuris de-jure jau sugriautas. Bet nereikia pamiršti, jog Tėvo Karalystė mumyse yra, netgi ir tuo atveju, jeigu esame robotai-lavonai. Tačiau Jos nematome dėl blizgučiais iškreipto vaizdo, kurį mes pradėjome regėti dar Edemo sode, kai atsikandome vaisiaus nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio.

Masoniški stulpai simbolizuoja vogtą Visatą

Man patinka mažiau populiari nuomonė, kad šio laikotarpio, kurį Vedų tradicija vadina KaliJuga arba geležies amžius, iš viso neturėjo būti. Kad tai, kur mes dabar gyvename visatos mastu yra anomalija. Tai yra klaida arba maištas. Satja (aukso), treta (sidabro), dvapara (vario), kali (geležies) erų-jugų ciklas yra šiek tiek iškreiptas, o klaida dabar yra beveik jau likviduota, kai Saulės sistema, besisukdama aplink galaktikos centrą įėjo į vadinamąjį įkrautų fotonų lauką.

Klaida susiveda į tai, jog kažkada, prieš 10-12 tūkst.  metų tam tikros maištaujančios jėgos Visatoje gerokai viršijo savo įgaliojimus. Jos pastatė save į lygias pozicijas su Kūrėju, mūsų monitorių laidus prijungė prie savo procesorių ir tokiu būdu aptemdė žmonių protus, iškreipė realų vaizdą. Dvi kolonos masoniškoje simbolikoje reiškia ne Jin ir Jan energijas, bet maištą prieš Dievą. Šis simbolis nėra toks paprastas, kad galima būtų jį suvokti nedviprasmiškai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad du stulpai, tai kaip du banginiai, reiškiantys kad Visatos variklis - priešingų polių magnetizmas. Tai tiesa. Tačiau tikrasis Dievas-Kūrėjas lieka įkalintas tarp kolonų, o išaukštinamas vienaakis ciklopas piramidės viršuje. Tai ir yra iliuzijų ir maišto dievas-reptilija, kuris nuolat stato piramidę - naująją pasaulio tvarką.

Iki viską matančios akies trikampyje ir nuo jos į visas puses sklindančių “saulės” spindulių nusidriekęs juodai-baltos mozaikos takas, simbolizuoja Visatos fraktalinį atkartojamumą. Iš tikrųjų virš jo puikuojasi Liuciferio akis, to kurio šviesa apakina ir kuris mato kiekvieną bei stato “pagerintą” pasaulį arba Babiloną. Taigi akivaizdu, jog masonų simbolika netiesiogiai simbolizuoja netikrą, iliuzinį pasaulį, kurio piramidės viršuje puikuojasi viską matanti blogio akis. Raidė “G” - God-Dievas, tai net tikrasis Tėvas-Kūrėjas. Ši raidė simbolizuoja maištininkų dievą, nes kaip sakė masonystės apaštalas Alisteris Crowley, masonai meldžiasi tik savo dievui.

Tokią prielaidą sutvirtina dar viena mintis. Jei slaptos organizacijos, tokios kaip masonai, tikėtų į Dievą-Tėvą, o jų simbolika iš tikrųjų atspindėtų tikrąją Visatos sandarą ir tikėjimą, tai nebūtų nei karų, nei epidemijų, nei bado, nei ekologinių katastrofų. Nes tie žmonės, kurie dalyvauja slaptose organizacijose, visados buvo ir yra valdžios struktūrose. Jei jie būtų tikrai nuo Dievo, žmonija eitų taikos keliu ir grįžtų prie savo ištakų. Dabar gi matome, kad viskas vyksta priešingai. 

Bet, teisingumo dėlei reikia pripažinti, jog Visatos sandaros paslaptis masoniškoje simbolikoje perteikta ganėtinai teisingai, tačiau labai meistriškai užmaskuota  sudėtingais simboliais. Tai reiškia, jog universumo mechanizmas buvo tiesiog grubiai nukopijuotas, o tikroji paslaptis užantspauduota septyniais atspaudais. Tai negyvos Visatos schema, kuri piešiama lyg koks mechanizmas su dantračiais ir liniuotėmis. Dabar tie antspaudai vienas po kito atplėšiami. Ir nebereikia sudėtingų simbolių, kad realiame gyvenime atpažintume paprastus dalykus.

Kodėl atėjo kiti ir ką jie čia pametė?

Vedų tradicija taip pat mums sako, kad tas vaizdelis, kuris yra mūsų galvose ir kurį mes matome prieš akis, yra klaidingas. Ir pagrindine priežastimi nurodoma ne žmogaus kaltė (kaip žydų-krikščionių tradicijose), bet ilgalaikiai natūralūs ciklai Satja, Treta Dvapara, Kali, per kuriuos Saulės sistema apsisuka aplink galaktikos centrą. Kali Juga yra tada, kai Saulė yra toliausiai nutolusi nuo artimiausios mums Juodosios Skylės. Tai kaip ir pavasaris, vasara, ruduo, žiema, šie astrologiniai ciklai realūs, tačiau jų sureikšminti per daug nereikėtų. Bet vertėtų nepamiršti kitko, kad kaip danguje, taip ir ant žemės. Tai yra kvantinis procesų atsikartojamumo principas.

Taip pat mes žinome, jog žiemos gali būti šaltos arba šiltos ir tai priklauso nuo įvairiausių faktorių. Kažkada atėjo metas, kai prieš eilinę galaktikos žiemą į vieną krūvą sukrito daug negatyvių aplinkybių, o jas pritraukė tam tikras tuo metu buvęs bendras žmonijos ir/ar planetos (o gal ir visos Saulės sistemos) vibracinis spektras, kuris iki šios dienos nėra niekur išnykęs. Antraip mes būtume laisvi. Kaip tai tiksliai buvo, sunku pasakyti, bet faktas yra tai, jog tuo momentu pasinaudojo vadinamieji KITI aliens’ai. Jau rašant šitą tekstą man atėjo mintis, jog šitie aliens’ai patys užkibo ant to paties kabliuko, kaip ir žmogus - emocionalumo energijų ir lemiamu momentu nesugebėjo jų suvaldyti. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

Šitų aliens’ų tikroji paskirtis, kaip ir žmonių - Dieviška. Ne veltui uždraustojoje Enocho knygoje jie buvo pavadinti Dievo sūnumis, sargybiniais, stebėtojais. Tai buvo savotiška tarpplanetinė saugos tarnyba (jeigu taip galima išsireikšti), kurios paskirtis - prižiūrėti besivystančias civilizacijas. Šie aliens’ai neturėjo teisės kištis į vystymosi procesus, o tik jį prižiūrėti, kaip stebėtojai, arba kaip policijos pajėgos, kad būtų laikomasi tam tikros Kūrėjo nustatytos tvarkos. Kai kurie ufologai tyrinėtojai teigia, kad jie turėjo savų problemų - neišvystytą emocinį kūną. Tuo tarpu mentalinis ir eterinis kūnai buvo per smarkiai išbujoję. Jie buvo išmintingai šaltakraujiški ir teisingi Dievo akyse. Todėl jiems buvo pavesta prižiūrėti kitus humanoidus, pas kuriuos emocinis kūnas arba per daug išsivystęs, arba nesuvaldomas. Kitaip tariant, tokios būtybės, kurios negalėdavo pilnai savęs kontroliuoti energijų sraute, reikalavo priežiūros ir prievaizdų. Tokius humanoidus ne tik reikėdavo prižiūrėti, bet ir mokyti dorovės ir pagarbos kosminiams įstatymams.

Tie aliens’ai (paveikslėlyje - šumerų lentelėse minimų anunakių motina “En”; jos galva - kaip driežo) iš tikrųjų atrodė tobuli kaip dievai. Bet tuo pačiu jie buvo ir yra nesukalbami, šaltakraujiškai gudrūs programų administratoriai, kurie nepasiduoda jokiai lyrikai.

Sunku dabar pasakyti, koks buvo tikrasis jųjų maišto motyvas, tik faktas yra tas, kad galimo “karinio pučo” pradžia sutapo su Kali Jugos pradžia ir tai Saulės sistemai galaktinę žiemą padarė nepalyginamai sunkesnę nei įprasta. Ką gali žinoti, gal tai prasidėjo ne žiemą, bet jau nuo pirmosios rudens dienos.

Tačiau Pradžios knygos 6 skyriaus 1 dalies žodžiai verčia suabejoti, ar tie ateiviai iš tikrųjų buvo tokie jau šaltakraujai ir nepažeidžiami. “Kai žemėje žmonės pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterys, Dievo sūnūs,  žiūrėdami į jas, matė, kokios jos buvo gražios, ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios jiems patiko”. Tie patys žodžiai minimi ir Enocho knygoje bei gnostikų apokrifuose. Šiame Senojo Testamento apokrife Jie (puolę angelai) dar yra vadinami sargais arba stebėtojais. Vadinasi, būdami neutraliais stebėtojais, jie mokėjo vertinti grožį. Sunku dabar pasakyti, kaip jie paslydo ant banano žievės, tačiau faktas kaip blynas. Pradžios knygos 6 skyrius mums tiesiai šviesiai sako apie tai, kad jie nesuvaldė savo emocijų (žemiškos kundalini energijos) ir dėl to ryžosi su žemės moterimis atlikti stulbinantį lytinį aktą. Tai sako, kad šitie aliens’ai, turėdami, kaip Enocho knygoje sakoma, Dievišką  išmintį ir žinojimą, vis dėl to neišlaikė drausmės ir Visatos mastu atliko neleistiną veiksmą bei pažeidė kosminius įstatymus.

 Taigi, maišto motyvas galėjo būti dvejopas. Pirma - jie, neturėdami išvystyto emocinio kūno, todėl nesugebėjo suvaldyti žemiškų energijų. Antra - už jų stovėjo kitos jėgos, kurios, siekdamos savo tikslų, pastaruosius pakurstė pulti į nuodėmę su žmogaus dukterimis. Elizabeth Clare Prophet rašo, kad galėjo būti dvi puolimo prieš Žemę bangos, nes Senajame Testamente ir apokrifuose minimos dvi angelų ir žmonių hibridinių palikuonių rūšys: Nifilimai ir Refilimai. Antrieji žemėje esą jau buvo, kai Dangaus sūnums žemės moterys pradėjo gimdyti pabaisas Nefilimus. Apie tai rašo Pradžios knygos 6 skyriaus 4 posmas: “Tomis dienomis, - kaip ir vėliau, - kai Dievo sūnūs susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai”. “Milžinai” čia reikia suprasti ne tiesiogiai. Gal būt vienas kitas iš jų buvo didelio ūgio, lyginant su vietiniais, nes semitų genčių vyrai ūgiu nepasižymėdavo. Didybė reiškė ir tam tikrą tuometinį socialinį statusą. Arba jie turėjo būti karvedžiai, arba žiniai, arba karaliai.  “Senovės galiūnai, garsūs vyrai” - ko gero tai ir reiškia. Prielaida, kad dar iki Didžiojo Tvano mus aplankė ne viena ateivių delegacija, rodo ir archeologiniai kasinėjimai nuo Egipto iki Mesopotamijos. Vadinasi procesas buvo ne vienkartinis, o pastovus ir tęstinis, trunkantis, ko gero, iki šių dienų.

 Šio maišto pasekmėje Saulės sistema prarado vieną planetą, vos neprarado Marso, o Žemė ir toliau lieka paskutine mūšio arena. Ir tai yra apdainuota viso pasaulio tautų pasakose bei padavimuose. Nereikia pamiršti ir tai, jog tie aliens’ai-KITI yra taip pat mūsų pačių dalis, nes mes savyje atkartojame Visatą. Šie KITI ir mes vieni kitus atradome ir pritraukėme, nes turėjome bendrų neišspręstų dvasinių reikalų. Tačiau tai nekeičia esmės ir nenuima atsakomybės nei juo jų, nei nuo mūsų. Žinoma, teismas pasakytų, jog didesnė atsakomybė prieš Dievą krenta ant ateivių pečių, nes jie pradėjo pirmi. Ir nesvarbu, ar jie tai padarė pakurstyti dar KITŲ, ar patys sugalvojo.

Mūsų pagrindinė bėda - vibracija, kuri pritraukė nelaimę buvo ta, kad iki-edeminiame laikotarpyje, mums trūko savybių, kurias turėjo aliens’ai - t.y. šalto proto, žinių, strateginio mąstymo, analizės. Kitaip tariant, mums trūko pažinimo meno ir kosminio budrumo, t.y. gebėjimo atpažinti ir valdyti energijas. Tačiau menas pažinti mums būtų buvęs duotas per tolesnę evoliuciją be tokių baisų sukrėtimų, kuriuos patyrėme po Edemo. Juo labiau, kad Dievas mus jau ir taip yra apdovanojęs ir šaltu protu, ir jausmais. Bet visa tai mumyse turėjo atsiskleisti labiau elegantišku būdu, negu, kad įvyko.

Įvairių interpretacijų kas gi iš tikrųjų įvyko Edemo sode ir kur apskritai buvo tas nuostabus vaismedžiais apsodintas parkas, yra šimtai. Pavyzdžiui Zulų gentis tiki, kad Edemo sodas buvo Afrika. Ir, anot afrikiečių legendos, buvo tokie laikai, kai žmonės gyveno sočiai, laimingai ir garbino vieną Dievą. Tačiau kartą atsitiko baisus dalykas: iš dangaus ėmė leistis kalbančios gyvatės ir gundė žmonių moteris. Ir tada žmonės prarado tikėjimą, kad Dievas yra žmogaus viduje ir ėmė garbinti dangaus dievus, atvykusius iš Sirijaus sistemos. O moterys, kurios susidėjo su kalbančiomis reptilijomis visos buvo nekaltos, tačiau pagimdė monstrus, kuriuos Afrikos gentys vadino Čitauri. Ir atseit šie monstrai vėliau tapo genčių vadais ir šamanais dėl jų ryšio su dievais. Šie išsigimėliai-valdovai davė žmonijai naujus mokymus, kaip pažinti gėrį ir blogį, o išrinktiesiems atskleidė paslaptis apie dangaus šviesulių judėjimą. Jie išmokė žmones pasidaryti įrankius ir dirbti žemę, Taip pat išmokė išdirbti auksą, gaminti papuošalus bei ginklus. Ir nuo to laiko prasidėjo kaimyninių genčių karai, ligos ir visokios nelaimės.

Kur gi ši istorija man girdėta? Šumerų Anunakiai? Dievo Anu sūnūs Enlilis ir Enkis  simbolizavo gėrį ir blogį, dviejų prieštaraujančių energijų magnetizmą, kuris šumerų lentelėse ir masoniškoje simbolikoje vaizduojamas kaip reptilija-paukštis su dvejomis galvomis. Kažkodėl pas šumerus geras dievas Enkis pasivertė gyvate ir keršydamas broliui blogajam Enliliui, sugundė Ievą, kuri Edemo sode nuraškė obuolį nuo pažinimo medžio ir jį kartu su Adomu valgė. Tuo tarpu Enlilis buvo piktas sodo saugotojas, nenorėjęs, kad žmonės taptų “kaip lygūs mums” arba “kaip dievai.

Šiaip aš nelabai noriu tikėti šumerų kultūros tyrinėtojo Zacharijaus Sitčeno versija, kad anunakiai į žemę atskrido aukso ir norėdami palengvinti sau darbą, išvedė žmogaus rasę. Man atrodo, kad buvo šiek tiek kitaip. Jie, anunakiai, tie patys Biblijoje minimi milžinai, Enocho knygoje pavadinti puolusiais angelais iš tikrųjų žmogaus rasės nesukūrė, jie ją tiesiog “patobulino” pagal savo supratimą. Jie tiesiog žmogaus psichiką pajungė sau. Iki anunakių atėjimo į Žemę žmonės, pasak kito šaltinio - Zulų genties šamano Credo Mutwos, žmonės joje gyveno ir gyveno labai laimingai. 

 Centrinėje Amerikoje gyva yra Sparnuotosios Gyvatės Kvetzalcoutl’o (Quetzalcoatl) legenda. Šis padaras atėjo iš paralelinių pasaulių ir neva davė žmonėms išmintį, tačiau pareikalavo aukų - jaunų moterų. Sparnuota gyvatė yra ir baltų mitologijoje. Ji užstoja lietaus vandenį, tada įsiviešpatauja sausra. Matyt buvo turima omenyje dvasinė sausrą. Mitas sako, kad sparnuotos gyvatės pavidalu velnias pavagia dievaičio Perkūno griaustinio instrumentą, todėl septynerius metus žemė trokšta lietaus. Kai Perkūnas atgauna griaudimo instrumentą ir juo sugriau­džia, sparnuota gyvatė krinta negyva, pasipila lietus ir atgaivina išdžiū­vusią žemę. Mitologiniai pasakojimai apie sparnuotas gyvates baltų kultūroje susieti su velniu. Ta pati reptilija, kurią mes vadiname aitvaru, slavų tautosakoje vadinama “zmej” (gyvatė). Na ir reikėtų paminėti patį svarbiausią Enocho knygos ir Biblijos 6 skyriaus lietuviškąją versiją - “Eglę žalčių karalienę”. Esu tikras, kad šioje pasakoje aprašomi tikri įvykiai, tik apvilkti tų laikų žmonėms suprantamais simboliais. Nes pagal N. Vėliaus interpretaciją, Žilvinas tokiu atveju tampa kunigu, jis gali būti ir velnias, kuris taip pat priklausė tai požeminei (anapusinei) sferai.

 Na ir kodėl dabar aš pradėjau apie taurius dalykus - mokslą, žinias, Visatą, Edemą ir baigiau gyvatėmis? Kai aš pirmą kartą, išklausęs David Icke paskaitų sužinojau apie tas reptilijas, man atvirai pasakius pasidarė negera. Pagalvojau, kad Icke’as tikrai išprotėjęs. Kaip gali žmogui į galvą šauti tokia idiotiška mintis, kad visas dabartinis valdantysis elitas yra anunakių ir nifilimų-refilimų (kitaip sakant gyvačių) palikuonys.

 Kaip gali gyvatės patekti į žmogaus kailį? Jei anksčiau nebuvo aišku, tai dabar visa tai galima paaiškinti moksliškai ir paprastai. Tai genų inžinerija. Jei dabar žmogus gali išvesti genetiškai modifikuotus augalus. Tai kodėl nebuvo įmanoma išvesti genetiškai modifikuotų žmonių? Egiptiečių ir šumerų raižiniuose yra net pavaizduota kaip visa tai vyko.

Buvo laikai, kai tie aliens’ai valdė ir valgė žmones pakankamai atvirai, nesislėpdami savo tikrojo veido. Bet švento Jurgio pavyzdžio įkvėpti (tai irgi geras simbolis) žmonės ėmė juos žudyti. Juk žaltys “Eglėje žalčių karalienėje” taip pat buvo nužudytas. Tada jie “išėjo į pogrindį” (iš mūsų matomo spektro), išvesdami savąją žmogaus ir ateivio hibridinę rūšį -  Refilimus, o po to ir Nifilimus. Pastarieji, būdami pusiau žmonės, pusiau “dievai”, tapo genčių ir valstybių vadovais bei dvasiniais lyderiais, nes turėjo žinojimą apie Visatos paslaptis ir ryšį su dievais. Tuo tarpu žinojimas buvo iš Žmogaus pavogtas, o jam pakištas neteisingas, iškreiptas filmas. Dievas juos Enocho knygoje yra palaidojęs gyvus ir pavertęs piktomis dvasiomis. Jie Enocho Dievo yra pasmerkti amžinai kančiai - žudyti vienas kitą, todėl visais laikais tautų valdovai kariavo, nusinešdami milijonus nekaltų gyvybių. O jų pačių likimai, kaip taisyklė, susiklostydavo dramatiškai ir klaikiai. Mūsų laikais ginklais kariaujama nedaug. Šiais laikais sukeliamos pandemijos, kuriamos vakcinos ir ekonominės krizės. Kaip ir tada, taip ir dabar jie mano, jog žmonių ant svieto gyvena per daug, todėl juos reikia naikinti. 

Šita hibridinė rūšis per amžių amžius stengėsi išsaugoti savo venose karališką (ateivišką) mėlyną kraują, jie ir toliau stato Didįjį Babiloną, naująją pasaulio tvarką. Jie mano, kad mūsų pasaulyje yra per daug, kad mes nepagrįstai daug norime. Šitų biblijinių milžinų palikuonys ir toliau stengiasi žinias slėpti po sudėtingumo skraiste. Tuo tarpu, kai viskas yra ganėtinai paprasta.

Toliau galima skaityti tik tiems, kam jau yra 18 metų

Žinoma, aš nepasitikėjau D.Icke papasakota reptiline elito kilmės versija ir atlikau savo tyrimą. Dabar, mano akimis žiūrint, atrodo, kad D.Icke buvo teisus beveik 70-80 proc. Iš tikrųjų, nemaža dalis buvusių monarchų Europoje ir Azijoje prieš kelis šimtus metų vėliau perėjo į slaptas organizacijas ir tapo bankų, firmų bei valstybių administratoriais. Jie iš esmės yra ne reptilijos, kaip, kad sako D.Icke ir taip, kaip mes tą suprantame. Jie visi yra žmonės, tačiau panašesnį į vaikščiojančius lavonus-golemus. Tai kūnas, kuriuose siela yra atsisakiusi Dievo maisto. Ir greičiausiai tos sielos vietą yra užvaldę reptilinio tipo mąstymą turintys KITI, kurie veikia iš už mums matomo elektromagnetinio spektro širmos.

Kaip jau minėjau, slaptų organizacijų simbolikoje figūruoja negyvos nukopijuotos Visatos schemos. Taip pat jų simbolikoje apstu įvairiausių driežų su sparnais ir gyvačių su ragais. Tai yra vogtos Visatos simbolika. Ši simbolika taip pat pabrėžia ir kraujo linijas.

Kraujo linija aristokratų ir monarchų bendruomenėse (ir Europoje, ir Azijoje) palaikoma ne itin tradiciniu ir ne visai mums suprantamu būdu. Moterys pastoja “nuo dvasios”, po savotiško inkubo akto. Inkubo - reiškia lytinį aktą su ne žemiškos kilmės būtybe pakitusios sąmonės būsenoje. Negaliu sakyti, kad visų monarchų moterys, norėdamos susilaukti palikuonių iki šiol atlieka lytinius aktus su demonais. Bet, kad yra tokie atvejai aprašyti literatūroje - taip pat faktas. Ir nemanau, kad tokie aprašymai gimė tuščioje vietoje.  Kad būtų aiškiau įsivaizduoti kaip visa tai vyksta, prisiminkime Romano Polanskio filmą “Rozmari kūdikis”. (Vaizdo nuomos punktuose jis yra).

Kalbant apie aristokratų santuokas, tai iš istorijos puikiai žinome, kad ten vadinama meilė ir laiminga santuoka beveik neegzistuoja. Partneriai parenkami. Nieko neįprasto čia nėra. Regimoje plotmėje partneris gali atrodyti kaip vyras. Jis ir atrodo kaip vyras. Tačiau dėl kraujomaišos baimės kai kuriose Vakarų Europos aukštuomenės dinastijose buvo atliekami tam tikri maginiai ritualai, pavyzdžiui geriamas gyvų žmonių, vaikų kraujas. Atliekant ritualus, pasitelkiamos dvasinės būtybės iš “astralinio plano”, kurios, ekstazės metu vizualizuojasi kaip reptilijos su sparnais (žr. minėtą R.Polanskio filmą). Iš esmės vyras golemas duoda tik vyrišką sėklą, o jai energijos suteikia ir visą kitą atlieka tas aliens’as, esantis už įprasto regimumo ribų. Savo ruožtu tas demonas-ateivis nemato žmogaus, taip, kaip mes jį matom. Jis mato tik tą mūsų biolauko dalį, kuri atitinka jojo pačio energetiką, t.y. vibracijų spektrą. O tai žemas ir grubus diapazonas, kurį žmogus, norėdamas atlikti inkubą, dar turi pasiekti. Tokia būsena atsiranda keliais būdais: per kankinimą arba atliekant tam tikrus ritualus (nekaltų vaikų kankinimas, žudymas ir pan.), arba sąmoningai gyvenant pasišlykštėjimo vertą gyvenimo būdą. Dauguma valdovų ir vadovu iš tikrųjų nėra visiškai tokie patys žmonės kaip mes, nors biologinė sandara - tokia pati. Šita rūšis yra tam tikri “biologiniai-elektrogagnetiniai langai”, per kuriuos į mūsų regimą pasaulį žiūri nematomos būtybės. Tai tipiškas apsėdimas. Vienu tuo pačiu kūnu naudojasi ir įprastas žmogus, ir būtybė iš anapus.

Pavyzdys kad ir toks: princas prieš medaus naktį su princese, privalo nužudyti kelis šimtus nekaltų žmonių kovos lauke, arba paaukoti juos kitais būdais. Tam, kad inkubo aktas būtų dar “kokybiškesnis”, vienas iš partnerių gali užleisti savo kūną demonui. Tuomet tas aliens’as moterį matys žmogaus akimis, o moteris matys reptiliją su sparnais. Žodžiu, variantų gali būti labai  įvairių, bet faktas yra tai, kad susilieja du biolaukai, dvi virtualiosios DNR dalys. Žmogaus ir reptilijos. Prisiminkime beveik viso pasaulio tautų pasakose minimas karalaites, kurias pavogdavo drakonai. Jei toks kilmingas aristokratas ir monarchas vėliau atsiveda palikuoniu su normaliais žmonėmis, prarandamas kraujo ryšys ir mėlynas kraujas tampa nebe mėlynu. Tai ką aš pasakoju - yra to paties nekalto prasidėjimo atvirkštinė versija.

Kai 18-19 amžiuose griuvo monarchijos, tos pačios “giminystės pratęsimo” tradicijos buvo tęsiamos masonų ložėse ir panašiose slaptose organizacijose. Ir dabar galima internete rasti daug nuorodų į tai, kad pavyzdžiui Bavarijos iliuminatai, kilę ne tik iš meravingų, bet ir iš žydų levitų klano, o Bušų (tėvo iš sūnaus) tolimas prosenelis buvo liūdnai pagarsėjęs meravingas, tamplierius Gotfridas Bulonietis.

Šie vaikinai iš pasaulio vyriausybių, korporacijų ir bankų šiandien nė kiek nesibaido savo tamsios praeities. Jie viešai rengia satanistines orgijas “bohemiškose giraitėse”. Jie “užsako muziką” ir mums nurodo kuo turime tikėti ir kuo ne, kur yra pasaulio ribos. Šita kosminių šiukšlių, arba kaip Kristus sakė “angių išperų” padermė šiandien, per žiniasklaidą, per švietimo sistemą, per kultūrą, politiką religijas ir mokslą mums nurodo kam turim žinoti ir ko neturim žinoti. Jie taip pat sprendžia kam gyventi, o kam negyventi. Kas jiems suteikė tokus įgaliojimus?

Ir šiandien mes turim ką turim. Teisti ir smerkti Jų mes negalime, antraip suteiksime jiems energijos toliau daryti niekšybes. Žinoma, jie mums davė gėrio ir blogio pažinimą, religijas, valstybes, žinias, pinigus, išmokė gaminti ginklus ir papuošalus, bet atėmė iš mūsų tikrą žinojimą apie save ir planetą. Mes sumokėjome už savo naivumą ir patiklumą per didelę kaina. Ir mes to nenusipelnėme. Dabar metas viską susigrąžinti su kaupu. Ir pats Dievas, pati Visata dabar yra mūsų pusėje. Energijos teisybei atstatyti dabar ypatingai palankios.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad visa tai pasakos. Bet neskubėkime vertint. Aš irgi iš pradžių netikėjau, kol nepradėjau gilintis. Ir prieš daug metų pradėjau nuo paprasto klausimo: kodėl kvantinė teorija nedėstoma vaikams trečioje klasėse. O dabar prisikasiau iki tų gyvačių ir driežų. Tačiau protas tuo dar nenori patikėti. Ir jeigu atsiras bent vienas patikimas argumentas, kad taip nebuvo ir to nėra, aš norėčiau tuo patikėti. O gal ir ne. Laikas parodys.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 73 »