BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rugsėjis 2010 archyvas

(tęsinys)

Atsargiai - bendruomenės!

Demonai irgi mėgsta kurti bažnyčias. Ypatingai ryškiai tai pastebima dabar. Girdime daug raginimų “bendraminčiams, šviesos darbuotojams vienytis”. Tokie nurodymai ateina iš kontaktuotojų su anapusinėmis būtybėmis. Visa tai atrodo labai įtartinai, nes bet kokia bendruomeninė veikla neatsiejama nuo sąmonės kontrolės iš “anapus” arba per “anapus”, iš “pasąmonės” arba per “pasąmonę”. Bendruomenes gali būti įvairios. Tai ir gynybos, ir kontrolės instrumentas. Tai gali būti tam tikra pakopa silpniems, dvasingumo ieškantiems, žmonėms bet už kažko užsikabinti. Tačiau bendruomeninė sąmonė - praeitas evoliucijos etapas. Dvasiškai stiprios asmenybės niekada nesijungia į bendruomenes. Jiems to nereikia, nes jie ir taip jaučia bendrumą su viskuo. Dievo ir Žmogaus dialogas visados yra tik asmeninis ir konfidencialus. Ir negali būti jokių instrukcijų ar taisyklių, kaip Jiems abiems tarpusavyje bendrauti. Tuo tarpu bet kokia bendruomenė neįsivaizduojama be taisyklių ir reglamentų.

Šiandien žmonės vis dažniau girdi neįprastus balsus, jiems vis dažniau sapnuojasi pranašiški sapnai, kankina “de javu” nuojautos ir t.t. Visa tai galima sieti su natūraliai kintančiomis aplinkos vibracijomis, kurios verčia žmogų keistis. Antra tokios mistinės patirties aktyvėjimo priežastis susijusi su dvasinio išprusimo stoka. Kadangi žmogus dažniausiai nesuvokia savo bundančio praregėjimo šaltinių ir priežasčių, jis linkęs priimti bet ką, kaip Dievo balsą. Tuo jis panašus į pirmykštį žmogų. Demoniškos bendruomenės būtent ir atsiranda šioje besiformuojančioje naujoje “dvasinėje rinkoje” ir užima tarpininko vaidmenį, kaip kokie valiutų keitėjai ar bilietų pardavitėtojai. Tokiu būdu jos medžioja žmogiškąją gyvybinę energiją ir bando pridengti bet kokį besimezgantį jo kontaktą su Kūrėju. O kas sakė, kad bus lengva? Kuo labiau žemės energetinis laukas kryps subtylėjimo, dvasingumo linkme, tuo daugiau bus pasipriešinimo ir stabdymo. Nauja era neatsiejama nuo Naujos pasaulio tvarkos. Jei Naujoji era siejama su antruoju Kristaus atėjimu (visuotiniu dvasiniu prabudimu), tai Naujoji pasaulio tvarka - su maištu prieš Dievą (visišku žmonijos pavergimu ir Dievo atsisakymu). Net man, ganėtinai daug prarijusiam okultinės-ezoterinės literatūros, atskirti kas yra kas, neretai būna labai sunku. Po niūeidžo vėliava gali slypėti ir Naujoji pasaulio tvarka, nes puolę angelai taip pat mėgsta prisidengti Jėzumi, arba Jį tiesiog nevykusiai kopujuoja. Reiktų aprašyti metodiką, kurios dėka galima būtų nesunkiai identifikuoti kas šiuo atveju yra nuo Dievo, o kas nuo Velnio. Tai artimiausios ateities tema.  

Dažnai pasakoma, jog reikia atrasti Save ir to pakanka. A.Crowley thelemitai, R.Habarto sientologai ir panašūs į juos demonų kultus išpažįstantys naujos pasaulio tvarkos kūrėjai sako, kad Tu tampi Karaliumi-Dievu ir to pakanka, nes tokio kaip Dievo Tėvo kaip ir iš viso nėra. Pats žmogus yra Dievas, bet jis esą to nežino. Žinodamas kvantinę teoriją tokioje ideologijoje nesunkiai įžiūriu įžūlią neteisybę. Įsivaizduokime, jeigu fotonas, būdamas keliose būsenose tuo pat metu (0 ir 1), pamirštų nulį ir galvotų, kad tik vienetas. Tuomet, susidūręs su stebuklas, išeinančiais iš termodinamikos rėmų, Dievu pradėtų laikyti savo banginę prigimtį. Ar tai atrodytų logiška? Logiška būtų tada, jei fotonas sirgtų amnezija. Fotonas savo antgamtinei savybei gali melstis tik tada, kai jis nežino jog ją turi ir niekad jos nematė. Tuomet fotonas meldžiasi Dievui kuris viską gali. O iš tikrųjų meldžiasi pats sau. Bet tai yra klaidinanti iliuzija. Jei elgiamės, kaip šis fotonas, vadinasi mes sudieviname kažką kitą vietoj pačio Dievo ir nusižengiame 1 dekalogo punktui.

Likimo scenarijai jau parašyti

Suprantu, jog ieškantiems atsakymų yra be galo sunku atsiriboti nuo stereotipų, kuriuos pakursto medžiaginė sąmonė. Kadangi sakoma, jog “Dievas girdi kiekvieno žmogaus maldą ir į ją įsiklauso”, jis esą ir yra kvantinis, “gyvena” už laiko bei erdvės ribų, t.y. logiškai mąstant, turėtų egzistuoti kvantinių dalelių laukų pavidalu (analogiškai, kaip ir Visata). Ir yra manoma, jog tokio Dievo valia priklauso tam tikra prasme nuo pačio žmogaus, kurs evoliucijos eigoje turi tapti Dievu, ar bent panašiu į jį. Tokiu būdu Dievo-Visatos valia sutapatinama ir su žmogaus elgesiu bei mąstymu, jo doroviniu bagažu bei sąmoningumu. Atseit, jeigu tu blogas, jei neturi aiškios vizijos ir misijos, tai ir Dievas-Visata su tavimi nesikalbės ir pagalbos iš jo nelauk. Visata, ataseit myli apsisprendusius, motyvuotus, tikso siekiančius ir žinančius ko nori žmones. O kitų nemyli, nes tie kiti - neskatina jokio moksinio-techninio progreso, nekuria bankams pridėtinės vertės, neskatina vidaus produkto. Jų kaina tinkoje yra labai maža. Tokiems Naujojoje pasaulio tvarkoje vietos nėra. Geriausiu atveju jie liks prie staklių, šluos gatves ir dirbs biologinių robotų mechanines funkcijas. Todėl žmogus, norėdamas būti Visatos išgirstu ir išsigelbėti iš sansaros rato turi nustoti būti mechanišku padaru bei prisiimti atsakomybę už savo likimą. Bet A.Crowley “valia” čia ne prieko.  Jeigu ir tu taip galvoji, kad pats iš savęs, savo valia visa tai gali pasiekti, tai tavo vieta satanistų sektoje. Kol žmogus yra įspraustas į odą ir gyvena išskirtinai medžiaginį gyvenimą, jis neturi gyvybinės energijos pradėti gyventi kitaip. Tam, kad gauti energijos, galimi trys keliai: jam reikia arba įvaldyti okultinę techniką, arba kreiptis pagalbos į anapusines būtybes, arba pasirinkti sunkų, erškėčiais klotą kelią į Dievo Karalystę. Kadangi du pirmieji keliai atrodo lengviausi, dažniausiai jais ir nueinama. O baisiausia yra tai, jog abu pirmieji keliai yra tampriai vienas su kitu susiję.

Tačiau iš tikrųjų žmogaus likimas (scenarijus) yra jau nuspręstas kvantinėse dausose (suprojektuotas kvantiniame Visatos kompiuteryje). Į išreikštąjį pavidalą siela ateina gauti patirties ir atlikti misiją, kuri tuo pat metu jau yra žinoma ir įvykusi. Tokiu būdu jis praturtina Dievo kvantinį kompiuterį nauja patirtimi. Netgi baisus teismas prieš abiejų generacijų puolusius angelus “de facto” jau yra įvykęs. Žinoma, mes galime koreguoti jau įvykusį faktą tik tuomet, kai save pradėsime identifikuoti nelokaliai, t.y. jausimės ne tik kūniški, įvilkti į odą, bet kur kas plačiau, už laiko ir erdvės, kai jausimės esantys Dievo Tėvo audinyje. Jei pajauti ir kvantinę savo pusę, pamažu pradedi stebėtis ta didybe ir galybe kurią matai prieš akis. Tu tiesiog jautiesi savo vietoje, arba tą vietą nesunkiai atrandi. Be jokių papildomų gyvybinės energijos sąnaudų. Tu atrandi, kad giedi chore, kurio atlikėjų skaičius nesuskaičiuojamas, o jam diriguoja žodžiais neapsakoma ir jokiai matais nepamatuojama didelė širdis - Meilė. Ir tai nėra bendruomenė buitine-žemiška prasme. Tai kažkas plačiau ir didingiau, ko negalima apsakyti nei žodžiais, nei raštu.

Tavo pasąmonės impotencija

Viskas lyg ir gražu. J. Murphy knygoje “Tavo pasąmonės galia” ir rašo: nori pinigų, paprašyk savo pasąmonės ir ji tau duos. Apie tai reikia galvoti, vizualizuoti ir visata prisiderins prie tavo norų. Jeigu būtų taip viskas paprasta, kaip populiariame filme “The Seecret”, tai visi būtų rokfeleriais. Deja, taip nėra. J. Murphy vartojama sąvoka “pasąmonė” niūeidžinėje filosofijoje atitinka kitus Dievo pakaitalus, tokius, kaip Visata, Vieningasis Laukas, Noosfera ir t.t. Pasąmonė - tai žmogaus sąmonės, “Aš” dalis, esanti energijų jūroje ir iš jo, kaip ir kvantinio kompiuterio, galinti gauti viską. Tik reikia paprašyti. Sėkmės mokytojas Algirdas Karalius taip ir rašo: “Nesvarbu, ką jūs sau sakote kiekvieną dieną. Svarbu tik tai, ko nori jūsų pasąmonė. Net 90 proc. visų mūsų veiksmų ir minčių yra nesąmoningi. T.y. juos valdo pasąmonė“. Taip, šis teiginys absoliučiai teisingas. Kaip ir daugelis kitų, kurie mini pastarasis lektorius bei filmai ir knygos iš serijos “The Seecret”. Tačiau tai tik dalinė tiesa. Juk sakiau, kad demonai mėgsta kalbėti tik pusė burnos.

Kaip ir vieningais laukas, kaip ir pagonių saulė, taip ir pasąmonė nėra Dievas. Tai yra stabai, balvonai. Galima būtų pasąmonę traktuoti, kaip tam tikrą stebuklų lauką, kuriame Buratinas turėjo užkasti monetas, kad iš jų išaugų stebuklingas medis. Keliauti į durnių šalį ir pasodinti ten monetas Buratiną pakurstė pakelės plėšikai, o mus tai skatina daryti J. Murphy ir A.Karalius. Argi neatrodo įdomi tokia alegorija? Visiškai nenoriu nuvertinti šių ir panašių veikėjų. Jie dirba savo darbą. Ir gana neblogą. Bet jų teorijos skystos tiem, kad nori pažinti daugiau. Sustoti tik ties “Pasąmonės galia” yra visų pirma neįdomu ir be galo rizikinga, nes tada lieki satanistinio niūeidžo lygmenyje ir toliau netobulėji.

Ankstesniuose įrašuose užsiminiau, kad pasaulėjančioje visuomenėje, kur dominuoja tik kūno poreikiai ir paviršinis “lengvas” dvasingumas, pasąmonė atrodo kaip Buratino durnių šalis arba mistinis stebuklų laukas: ką pasėsi tą ir pjausi. Tačiau Kristus yra pasakęs, kad dirva gali būti labai įvairi. Sėkla gali kristi ir ant uolos ir į prastą dirvą ir į juodžemį. Ir kiekvienu atveju derlius bus kitoks. Todėl sakyti, “paklausk savo pasąmonės ir ji tau atsakys”, yra mažų mažiausiai nekorektiška ir neteisinga paprasto bedievio vartotojo atžvilgiu. Vienais atvejais pasąmonė gali atsakyti, kitais - ne, o kartais atsakymas ateina tik po 100 metų. Čia yra tokia pati tikimybė, kaip Šriodingerio katino atveju. Ir tai nepriklauso nuo gerai įvaldytos technikos ar klausimus užduodančiojo asmeninių sugebėjimų. Gi tiesa yra ta, jog Visatos atsakymų valdyti ar prognozuoti neįmanoma. Tai nepaklūsta jokiems mums žinomiems logikos ir mechanikos dėsniams. Žmogus nuoširdžiai gali norėti tapti rokfeleriu. Bet tai neišsipildo. Bet jeigu save suvoki kaip biocheminių procesų visumą, tada tu neturi energijos, todėl, žinoma, nieko nesigaus arba gausis, tik nežine kada. Gali tuomet nueiti pas būrėją ar NLP meistrą, kad jis tau padėtų “pritraukti sėkmę”. Bet tokiu atveju tu sau pasirašai mirties nuosprendį. O jeigu tokiam žmogui atsakymas ir ateis, tai už jį teks brangiai sumokėti. Jis bus prievarta išmokytas pažinti savo kvantinę būseną. Ir tai vyks per netektis, per traumas, per ligas. Bet jeigu žmogus save jaučia ne tik kaip fizinį kūną, bet kaip visumos dalį, tokiam žmogui pasąmonės galia yra savaime suprantamas dalykas ir dviračio išradinėti nereikia.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti kaip mes identifikuojam tą pasąmonę. Jeigu tai mūsų AŠ antena, jungianti mus su kvantinėje superpozicijoje esančios Visatos dalelių lauku - tai yra logiška. Dažnai Dievas su mumis kalbą irgi per pasąmone. Bet pasąmonės mes juk nepradedame vadinti Dievu. Įsivaizduokime, jeigu aborigenas užrištomis akimis nuvesdinamas į telefono būdelę kalbasi su kažkuo per tą klaikų aparatą, jam balsas ragelyje gali atrodyti mistiškas, lyg iš niekur. Ir toks žmogus pradės galvoti, kad telefono būdelė yra stebuklinga, kad su juo kalba Dievas.

Žinoma, panašus panašų pritraukia. Tuose filmuose ir knygose iš serijos “The Seecret” daug kalbama apie vibracijas, apie elektromagnetizmą visatoje, kad tos vibracijos viena su kita rezonuoja, tokiu būdu pritraukdamos palankias arba nepalankias aplinkybes. Net neverta ginčytis, panašumo-traukos dėsnis veikia ir tai įrodo fizika, tačiau taip profaniškai jį aiškinti vartotojui, kaip tai daro niūeidžeriai ir sėkmės mokytojai, aš nedrįsčiau. Visų pirma, kai kalbame apie elektromagnetizmą arba antrinį torsinį lauką (Akimovo-Šipovo versijoje), mes vis viena kalbame apie eilines mišrias kvantines būsenas.

Kitas žmogus, perskaitęs šiuos be galo neįdomius traktatus paklaustų: “Jeigu negalima tikėti nei Saule, nei Visatos energetiniais laukais, nei pasąmone, tai tada kuo tikėti, kur gi tas Dievas. Mes juk norime stebuklų, mes norime žinoti kur ir prie ko šlietis, kad būtume saugūs, išgelbėti. O tu mums sudaužai visas iliuzijas, viską, kas mums atrodė šventa, vieną po kitos paversdamas eilinėmis mišriomis būsenomis?” Galiu atsakyti, jog nežinau. Atsakyti, taip kaip atsako W.Zukerio egzistencinės kvantinės teorijos interpretacijos šalininkai, jog Dievas - tai švari distiliuota kvantinė būsena, aš irgi nedrįsčiau, netgi pats tuo šventai tikėdamas. Tegul būna tai paslaptimi.

Nežinau, ar pavyko man pateikti suprantama kalba tai ką norėjau. Bet šio serialo esmė ganėtinai paprasta. Norėjau tiesiog pasakyti, kad nėra jokio naujojo ar senojo dvasingumo yra tik tos pačios senos problemos, kurios išryškintos naujoje a-lia mokslinėje kalbėjimo stilistikoje. Jei žmogus save identifikuoja tik kaip medžiagą, kaip biocheminių reakcijų visumą, kol jis nepradės suvokti kitos savo pusės, kol joje neišmoks plaukioti, jis ir bus vedžiojamas po įvairius dvasingumo aklagatvius. Užsigrūdinimas vyksta per pagundas. Jei ką nors nesuvokdamas darai neteisingai, jai dar nėra tokia didelė problema, viskas pataisoma. Tačiau kur kas blogiau, jeigu parduodi dūšią.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 28 »

Nauja-sena pagonybė

(tęsinys)

Sakyti, jog dangaus šviesuliai yra simbolinės Dievo akys - yra pati tikriausia stabmeldystė. Ne žmogus pasirenka simbolius, bet simboliai pasirenka žmogų. Ir jeigu mes matome krikščionių šventovėje nupieštą akį saulėje, tai su tokia dvasine bendruomene, dedasi negeri dalykai. Atidžiau pasižiūrėjus, krikščionių ir pasauliečių gyvenimas šiandien yra tiesiog persmelktas babilonietišku-egiptietišku satanizmu. Kai kas sako, jog Babilonas ir Egiptas yra civilizacijos, progreso lopšys, o Kristaus mokymas yra evoliucijai pagaliai į vežėčias. Mano įsitikinimų sistemoje Babilonas ir Egiptas tai civilizacijos degradavimo simboliai.

Pseudoekumeninė propaganda

Nekritikuoju jokiais būdais visų New Age judėjimų. Tarp naujosios eros išpažinėjų yra tikrai šviesių žmonių, kurie nesąmonių nekalba. Tokių aš asmeniškai pažįstu nemažai. Tačiau yra pseudoekumeninė propaganda, kuri skleidžiama vos ne centralizuotai, esą visos religijos, visi dvasiniai judėjimai ir filosofinės sistemos turi susitarti dėl bendrųjų vardiklių. Kokių?  Jais neva gali tapti mokslas. Mokslas esą jau nebeatmeta mistinės patirties, ją tiria, ir šia prasme daug ką gali pakomentuoti iš oficialiai pripažintų pozicijų. Tokiu būdų pasitarnautume tolerancijai ir religinis-kultūrinis reliatyvizmas turėtų gilesnę prasmę didesniam išsilavinusių žmonių ratui. Mokslas kalba apie nelokaliąją, informacinę-energetinę materijos pusę. Jis taip pat kalba apie kvantinę dalelių kilmę ir apie vieningąjį informacinį-energetinį lauką. Tai gal visa tai imkime už pagrindą ieškant bendrųjų pozicijų, jei kalbame apie Dievą ar Dievus?

Toks siekis ieškoti vienijančių taškų iš tikrųjų gražus ir atrodo pozityviai. Bet iš kitos pusės žiūrint, tai gudriai užmaskuotas sekuliarizmas ir noras uždaryti bet kokius plyšius, per kuriuos žmogus galėtų ištrūkti į laisvę ir asmeniškai susitikti su Dievu.

Įsivaizduokim, jog toks susitarimas, tokia vieninga kalba ima ir atsiranda. Taip pat atsiranda išsvajotoji tolerancija, visuotinė pagarba kitaip tikintiems ir kitaip mąstantiems. Nejaugi tai realu? Pažvelgus giliau ir ramiau viską apmąsčius tokia “vienybė” ir “tolerancija” atrodo labai naiviai ir pavojingai, nes bendrieji sąlyčio taškai, kuriais remiantis lipdoma ši tolerancija yra kyla iš materializmo, t.y. iš oficialiosios paradigmos skleidėjų moralinio supuvimo ir noro kontroliuoti žmogaus vidinį dvasinį gyvenimą. Juk “lyderiai” puikiai suvokia, kad dvasinės žmogaus nuostatos lemia ir tai, kas yra išoriniame pasaulyje, o pasikliaujant vien tik teisinėmis-administracinėmis priemonėmis, jie savo postuose ilgai neišsilaikys. Pavaldiniams reikia reguliariai plauti smegenis ir, kaip įmanoma labiau, standartizuoti ir dvasinę pusę. Nors iš tikrųjų standartizuoti žmogaus dvasinį gyvenimą neįmanoma. Žinoma, oficialiai nuo religijų atsiribojama. Valstybė tau į akis nepasako: štai tu tikėk tuo, ar anuo Dievu. Gali pasirinkti. Laisvė. Tačiau per mokslą, per media ir kitokius socialinius instrumentus daromas spaudimas kiekvienam išpažinti tik visuotinai priimtas konfesijas ir būti tolerantišku mažumoms, per prievartą.

Manau, kad siekis unifikuoti religinį žodyną pagal šiuolaikinio mokslo nuostatas yra pasmerktas žlugti, nors tam yra skiriami milžiniški resursai. Klausiate kodėl? Ogi dėl paprasčiausio dalyko - toks siekis yra ganėtinai egoistinis, t.y. kontrolė vardan kontrolės. Savo laiku, prieš du ar pusantro tūkstančio metų Kristaus mokymas buvo nepriklausomas ir sisteminiu požiūriu pavojingas tuometinių imperijų išlikimui. Todėl jis buvo “interguotas” ir pritaikytas socialinių sistemų išlaikymo poreikiams tenkinti. Todėl šiandien mes matome per 50 įvairių krikščioniškų konfesijų ir kelias pagrindines, kurių ritualuose nieko nėra bendro su tikruoju Kristaus mokymų. Nebent epizodiški fragmentai. Pabaigai šios pastraipos reikėtų pridurti, jog ieškant bendrojo vardiklio tarp krikščioniškų konfesijų, toli eiti nereikia. Tai pats Kristaus mokymas. Mokslininkų žodis gali būti tik pagalbinis. Tikras fizikas visuomet ras daug bendro tarp Kristaus mokymo ir Kvantinės teorijos, tačiau jam niekuomet neliks noras kvantines būsenas tapatinti su Dievu.

“Zeitgeist” opiumas liaudžiai

Tipiškas satanistinės New Age propagandos šedevras yra “Zeitgeist”. Tik čia bendras ekumeninis vardiklis laikomas ne mokslinis požiūris, bet senoji pagonybė, t.y. saulės, gamtos ciklų statymas į Dievo ar Dievų vietą. Vėliau duodama suprasti, jog po pasaulį išsibarstę pagoniški saulės kultai (įvairiais vardais vadinami Saulės dievai)- yra ne kas kita, o gamtos dėsniai, natūralūs ciklai, prieš kuriuos pirmykštis žmogus jautėsi bejėgis ir nuo kurių malonės jis buvo priklausomas. Gi dabar juos - paaiškina mokslas. “Zeitgeist” propagandistų žodžiais, Jėzus Kristus buvo “eilinė Saulės dievybė”. Jis pastatomas į vieną lygmenį su Ra, Nimrodu, Mitra ir kitais iškrypėliais zoofilais. Tam, kad užmaskuot šį akivaizdų propagandinį melą, filme parodoma ir santykinai daug skaudžios tiesos apie 9/11, finansų krizę, prasmirdusį ir parsidavusį pasaulio elitą ir t.t. Rūgšti tiesa ir ta, jog krikščionybė buvo paversta socialiniu kontrolės instrumentu ir nedaug ką bendro turi su tikruoju Biblijos ir Jėzaus Mokymo traktavimu. Pasinaudojant šventraštine alegorija, visą šią propagandą galima būtų nupasakoti maždaug taip: Iš mūsų vagys atėmė drabužį, sutepė krauju, o po to “Zeitgeist” mums  sako, kad jo naudoti jau nebegalima, kad jis kraujuotas.

Naujas Dievo vardas - nėra tas pat Dievas

Kita vertus, niekaip negaliu sutikti su radikalių krikščionių pasisakymais, jog prievartinis pagoniškų tautų krikštas, kokį mes, lietuviai patyrėme prieš 1000 metų buvo neišvengiamas. Kraujas, lavonai, šventų girių deginimas nepateisino tikslo. Žinoma, Bonifacijaus šalininkų požiūriu, šventosios giraitės buvo ir yra stabai. Tačiau smurtas, vykdytas pagonių atžvilgiu tik iškreipė ir sugriovė pirmųjų krikščionių puoselėtą tikėjimą ir pavertė jį socialinės kontrolės bei vagysčių instrumentu. Tikėjimo skleidimas kalaviju (o vėliau ir automatais) iškreipia pačia Kristaus Mokymo esmę - Meilę. Smurtinis ar “savanoriškas”, įvairia strategine taktika vykdytas pagonių krikštas ir privedė prie to, jog “laukinės” tautos Kristų ėmė traktuoti, kaip naują Saulės dievybės pakaitalą, kaip naują Saulės Dievybės vardą. Kadangi užkariautojai atsinešė naują Dievo vardą, senojo žmonės nenorėjo atsisakyti. Jie, žiūrėdami į Jėzų, matė Mitrą. Pagoniški ir naujieji ritualai susipynė tarpusavyje ir tapo nebeaišku, kas yra kas. Paimkime paprastus pavyzdžius, Kalėdas, Velykas, Jonines. Kieno ten daugiau: Semiraminės-Nimrodo-Tamūzo, ar Jėzaus iš Nazatero?

Klausimai, klausimai, klausimai…

Jeigu babilonietiška-egiptietiška pagonybė bei įvairios atmainos yra klaikiausia stabmeldystė ir tikrasis blogis, kuris daro žmogų paleistuviškų ritualų vergu ir buvo smerkiamas tiek Senajame, tiek ir Naujajame testamente, tai kodėl šiandien krikščioniškos šventės yra persmelktos būtent babilonietiškais ritualais? Kodėl mums krikščionių teologai sako, kad “pirmykščių” tautų Saulės dievybės nėra tas pat kas Jėzus Kristus, tai kodėl tada krikščioniškos kanoninės šventės švenčiamos pagal pagonišką astrologinį kalendorių (pvz.: Tamūzas ir Atonas “gimė” tą pačią dieną kaip ir Kristus, gruodžio 25 d.)? Kodėl Kristaus šventės švenčiamos pagal svarbias gamtos ciklų datas?  Kas gali atsakyti, kokiam Dievui šiandien iš tikrųjų meldžiasi šiuolaikiniai krikščionys, jei krikščioniškos ir pagoniškos apeigos yra susimaišę tarpusavyje? Ar krikščionys meldžiasi Saulei Motinėlei Gamtai, ar vis dėl to Dievui Tėvui Kūrėjui? O kam meldžiasi pagonys? Ar jie išpažįsta tikrąjį Jėzaus mokymą to nežinodami? Ar turi krikščionių Dievas ką nors bendro su gamtos ciklais ir dėsniais? Jei Saulelė ir Jėzus Kristus nėra tas pat, tai kodėl iki šiol mes kryžius puošiame saulute, o bažnyčias - akimi saulėje? Nėra lengva atsakyti į tokius klausimus.

Naujoji mokslinė pagonybė

Reikia pripažinti, jog antikristo išpažinėjai dažniausiai būna labai pozityvūs ir saldūs. Juos sunku atskirti nuo Dievu Tėvu ir Jėzumi Kristumi tikinčių žmonių. Bet yra vienintelis būdas tą rasę identifikuosi - jie išpuikę ir mėgsta nuslėpti tiesą. Kai reikia pasakyti viską nuo A iki Z, pasakoma tik iki pusės, arba nuo pusės, šventai tikint, jog pusinė tiesa jiem suteiks daugiau reikšmingumo ir valdžios.

Kad būtų aiškiau suprasti kaip veikia demoniška propaganda, pasitelkime pavyzdžius iš kvantinės mechanikos. Kaip žinia, mes patys ir viskas kas mus supa, t.y. Visata yra ir kūnas, ir banga tuo pat metu. Fizika sako, kad mes visi tuo pat metu esame diskretiški, išreikšti medžiaginiame pavidale, veikiame laiko ir erdvės teatre, tačiau tuo pat metu pagal tam tikrus bendrus parametrus, esame ir kvantinėse (mišriose) būsenose,  t.y. visur ir visada. Tačiau mūsų savęs suvokimas ir mąstymas (iš esmės kairiąja-racionaliąja smegenų dalimi) įspraustas į kūną, ir pripratintas identifikuoti (jausti) save tik vienoje iš pusių - medžiaginėje, materialioje plotmėje, laike ir erdvėje.

Tai va, tas naujasis lengvasis dvasingumas, kuris propaguojamas įvairiose “ieškančiųjų savęs” grupėse, duoda suprasti, jog ta kvantinė, nematoma mūsų dalis ir yra Dievas (ar dievybės), kuriam turime melstis. Bet tiesiogiai Dievu tai nevadinama, tačiau peršama idėja, jog abraomitai (krikščionys ir musulmonai), pripažįstantys Vienatinį Tėvą, iš tikrųjų meldžiasi Vieningajam Laukui, Energijai, beribiam niekui, gamtai, tuštumai, to patys nežinodami ir visiškai be reikalo Jį suasmenindami. Todėl propaganda ir sako: nebūkime naivūs, mes melžiamės tam pačiam Dievui, kuris yra visur ir visada, visose molekulėse ir atomuose, tik skirtingais pavadinimais. Vardų daug, o Dievas esą yra vienas - Vieningasis Visatos Laukas. Energija. Arba tiesiog Visata-Gamta. Todėl logiškai išplaukia, esą pagonių išpažintos Saulės Dievybės yra mažesnis blogis negu Jėzus Kristus, nes labiau atitinka racionaliąją logiką ir fiziką, įskaitant ir kvantinę mechaniką.

Jei nežinai kur Dievas, geriau nespėlioti

Iš dalies taip ir yra. Tačiau ta nematoma kvantiškoji mūsų dalis, esanti už laiko ir erdvės ribų, kuri gal būt pasireiškia per kiekvieno pasąmonę kaip vieningasis kvantinis duomenų bankas, nėra tas tikras Dievas, kuriam meldžiasi tikrieji Abraomo, Enocho ir Kristaus mokiniai. Ir netgi ne visi pagonys jam meldžiasi. Teisingai elgiasi Rytų religijos, nevadindamos tai Dievu. DAO - ne Dievas. Gnostikai, pirmieji krikščionys Pleromos taip pat nevadino Dienu. Gi iš tikrųjų kvantiškoji mūsų dalis, tai eilinė mišri kvantinė būsena, tik šiek tiek kitokia negu fiziologinis kūnas. Tai tokia būsena, kai fiziologinis kūnas praranda medžiagines (klasikines-fizikines) sąsajas, bet jų vietą pakeičia vienybės ir meilės jausmas su viskuo kas gyva ir negyva.

Kvantinė mūsų pačių dalis atrodo antgamtiškai, todėl ir norisi jai melstis, kaip nežinomam ir nenuspėjamam faktoriui mūsų laiko ir erdvės kontinuumo atžvilgiu. Racionaliam vakariečiui tai pati tikriausia mistika ir ezoterika, ir serijos “negali būti”. Nereikia pamiršti, jog rekoherencijos, kaip ir dekoherencijos kanalų ir pakopų gali būti labai daug ir labai įvairių. Tai yra nesibaigiantys procesai, kurių visų dėsningumų mes net nežinome. Tie procesai bei įvairios tarpinės būsenos tėra tik neišreikšta kūrinijos dalis ir negalima jos tapatinti su pačiu Kūrėju. Tai Kūrėjo valia-energija, tačiau ne pats Kūrėjas.

Išeina taip, kad mus tam tikri naujieji dvasiniai judėjimai moko atrasti savo Dieviškąjį AŠ ir melstis kitai savo pusei, užuot padėję surasti priešpriešų vienybę ir šios vienybės šviesoje glūdinčią Kūrėjo Dievo Tėvo Valią ir Meilę. Dievas yra kur kas daugiau nei vieningasis energetinis-informacinis laukas, nors Kūrėjas kūriniją veikia būtent per kvantinę plotmę. Ir ne tik.

Sudievinti kvantinę realybę, reiškia skurti stabą

Vieni pagonys - niūeidžeriai Dievą tapatina su energija su vieningu lauku ar bangine visatos hipostaze, arba o senieji  su babilonietiškomis-egiptietiškomis Saulės dievybėmis. Dėl šios painiavos New Age sektos mus ir vedžioja už nosies, liepdamos garbinti negyvus stabus. Dieviškasis AŠ, kurį siūloma atrasti per savęs ieškojimą yra tik viena iš pakopų, kai jautiesi vienybėje su visa Visata. Bet bet ne galutinis tikslas. Nes dieviškasis AŠ dar nėra Dievas. Tai tik mūsų pačių dalis, kuri yra panaši į Dievą, todėl, kad ji neišreikšta kūniškai ir yra superpozicijoje su viskuo kad sukurta.  

Primityvusis panteizmas, kurį išpažįsta daugelis moderniųjų “naujojo dvasingumo” sektų, kalbėdamos apie visko priežastis ir pradžią, iš nesupratimo žongliruoja  kvantine teorija. Visata paišoma kaip “vieningas, gyvas audinys”, kuris atsišaukia į vidinę žmogaus būseną, į tai, kas yra žmogaus sąmonėje. Kitaip sakant, taip, kaip aš mastau ir matau, susiklosto (”surenkamas”) ir išorinis pasaulis. Visata persiformuoja pagal asmeninį indą arba saiką. Kaip seikėsi, taip ir tau bus atseikėta. Tai yra sena kaip pasaulis aksioma, kurios papildomai įrodinėti neverta ir kurią iš tikrųjų papildo ir vieningojo lauko teorija ir apskritai - visa kvantinė teorija.

Tačiau tenka pasikartoti, jog, vieningas laukas (kurį taip mėgsta įvairūs ezoterikai), arba taip vadinama Visatos nematoma informacinė pusė, kaip Vieningas visko audinys yra tik tam tikra Dievo sukurtosios realybės pakopa, mišri būsena, vienijanti kvantiniame lygmenyje tai, kas išskaidyta medžiaginiame lygmenyje, tačiau turinti nepalyginamai daugiau laisvės. Būtent dėl šios priežasties ji ir skiriasi nuo tų, kurios akivaizdžiai yra apčiuopiamos laiko ir erdvės kontinuume. Bet vieningas laukas, nėra Dievas ir jam negalima melstis, antraip nusižengsime dėsniui sakančiam, kad negalima sudievinti nei vieno sukurto daikto.

Bus daugiau

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Apie naująjį, komercinį, praktinį, malonų dvasingumą

(tęsinys, pradžia 2010.09.07)

Taigi, kas gi ta “ketvirtoji banga”? Šitas terminas šiaip jau priklauso finansinių piramidžių ideologui, tokiam amerikiečiui Ričardui Po. Kodėl “ketvirtoji”, ne taip jau svarbu. Įdomiau yra tai, kas už to slypi.

Prieš dvidešimt metų, kai tik atėjo kokteilių “Herbalife” platintojai į Lietuvą, tie prekybos agentai būdavo kažkokie kitokie negu eiliniai žmonės. Jie atrodė kaip ufonautai. Susirinkimuose jie glėbesčiuodavosi, bučiuodavosi, nuolat šypsodavosi, jų akys spindėdavo kaip nuo “žolės”, jie būdavo be galo pozityvūs, energingi, drąsūs, veiklūs, organizuoti. Na, vėliau aš asmeniškai įsitikinau, kad vien tik nuo neaiškios cheminės sudėties maisto papildų kokteilių toksai nepasidarysi. Svarbiau yra veikla pusiau uždaroje bendruomenėje-sektoje, kurioje betarpiškai šiltai bendraujama bei teisinga kryptimi plaunamos smegenys. Žmogus nuolat laikomas tam tikroje pakitusios sąmonės, lengvo transo būsenoje. Joje labai lengvai imprintuojama, ir kondicionuojama nauja informacija, kuri keičia žmogų. Piliečiams į smegenis yra įvedamos tam tikros naujos programos. Viena iš tokių - “pralaužti barjerus”. Per dieną turi užkalbinti gatvėje 10 žmonių. Iš jų keli turi tapti tavo klientais. Kartą gatvėje mane užkalbino tvarkingai apsirengęs jaunuolis su juodoje lentelėje parašytu nelietuvišku vardu ir pavarde. Jis bandė sudominti “pastarųjų dienų šventųjų” bažnyčios Evangelija. Ir “Herbalife” platintojų, ir “pastarųjų dienų šventųjų” bendravimo stilius gatvėje man pasirodė labai panašus.

Finansinių piramidžių kompanijose su žmogumi elgiamasi panašiai, kaip ir religinėje bendruomenėje. Tam tikra prasme toks biznieriškas sektantizmas (net nežinau kaip tiksliai galima būtų šį reiškinį apibūdinti) vėliau galėjo būti  sektinu pavyzdžiu ir labiau viešoje erdvėje, pavyzdžiui valstybės mastu. Įsivaizduokime visuomenę, kuri gyvena kaip “Herbalife” platintojai arba “pastarųjų dienų šventieji”. Gražu? Bet jeigu į tokią bendruomenę pažvelgtume atklydėlio ufonauto akimis, t.y. nepriklausomu žvilgsniu, pamatytume totalitarinę kontrolę, pridengtą pozityvizmo, bendruomeniškumo ir dvasingumo skraiste. Na ir kas, kad tu tampi be galo pozityviu, dvasingu ir “finansiškai nepriklausomu”. Iš tikrųjų tu tampi kelis kartus labiau priklausomu per kolektyvines-bendruomenines programas.Tu turi nuolat galvoti kaip rasti naujų klientų, kurie papildytų tavo piramidę. Tu vis viena esi įpainiotas į sistemą, iš kurios ištrūkti ne taip jau paprasta. Sukuriamas tam tikas lokalus bendruomeninis “veningasis laukas”, kurį okultistai mėgsta vadinti agregoru arba “kolektyviniu demonu”. Ir per tai vykdoma kontrolė.

Ričardas Po savo knygoje “Ketvirtoji banga arba tinklinis marketingas XXI amžiuje” rašo apie tai, kaip turėtų atsirasti naujos kategorijos vartotojų bendruomenės. Jų nariai turi būti pozityvūs, pasitikėti savimi, mokėti prisiimti atsakomybę valdyti savo likimą, pasiekti finansinę laisvę. Tam turi būti panaudota viskas: psichologija, dvasinis palikimas, mokslo atradimai ir naujosios interaktyvios technologijos. Iš pirmo žvilgsnio gražu ir be galo įdomu. Kalbama vos ne apie pažadėtąją Dievo Karalystę žemėje. Mes pirkdami kažką - patys būsime labai laimingi, nes neturėsime kur dėti pinigų. Gamintojai pelnu dalinsis su vartotojais. Neliks tarpininkų tarp gamintojo ir vartotojo, kurie anksčiau pasiimdavo liūto dalį.

Paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje, kai tinklinio marketingo verslas buvo ypatingai suklestėjęs buvusiose komunistinėse valstybėse, daug kas tikėjo, kad XXI a. jis patirs dar didesnį proveržį ir didžia dalimi pakeis įprastą prekybą, o žmonės, būdami vartotojais, gerdami maisto papildus ir aktyviai dalyvaudami piramidėse interneto pagalba, taps labai turtingais.

Tai ne tik utopija, bet ir bandymas į įvairius tinklus įpinti kuo daugiau žmonių. Tikslas yra kontrolė. Nors atsėdėjau ne vienoje dešimtyje seminarų, kuriuose buvo piešiami įvairūs ateities proveržiai, niekas manęs neįtikino, jog būti kieno nors tinkle yra gera. Nepasitikėjau tuo, nes mačiau, jog tai ne natūralu, dirbtina ir baisiai panašų į “naujojo dvasingumo” stiliaus sektų veiklą, o kas svarbiausia - užslėptą reketą. Nepaisant to, tokiomis idėjomis užsikrėtė ir tradicinis verslas bei viešasis sektorius. Tačiau “ketvirtoji banga” yra kur kas platesnis ir pavojingesnis reiškinys, nei paprasta piramidinė komercija, nes ji pretenduoja užimti religijos vietą.

Vienas toks prancūzas lyderystės, NLP treneris, vienos “piramidinės” firmos darbuotojų “interaktyviuose” mokymuose aiškino, jog “ketvirtojoje bangoje” (jis šį terminą skolinasi iš Ričardo Po ir jį naudoja “naujojo dvasingumo” ateities visuomenei apibūdinti) turi įvykti sąmonės lūžis. Pozityvus mąstymas ir reliatyvi tolerancija esą turi tapti tradicinės religinės sąmonės pakaitalu, t.y. “naujuoju dvasingumu”. Taip mes pozityviai programuosime save ir savo aplinką ir ją keisime į gerą. “Naujasis dvasingumas reiškia, kad kiekvienas žmogus pats susikuria savo tikrovę. O, kad ta tikrovė būtų dar geresnės ir visiems priimtina, žmogus turi vadovautis tik pozityviomis nuostatomis.

Didžiausios kliūtys tokiam “progresui”, prancūzo žodžiais, tradicinės religinės konfesijos, kuriose esą apstu negatyvizmo apraiškų. Pavyzdžiui, nuodėmės, mirties ar pragaro įvaizdis - neva visiškai traumuoja religijų pavergtą žmogų ir neleidžia jam atsiskleisti. Todėl, anot to prancūzo, XXI a. turi įvykti neišvengiama sąmonės revoliucija, padėsianti atsikratyti nuo bet kokių traumuojančių idėjų ar įvaizdžių. Taigi, ateities visuomenėje velnių ir pragaro nebus. Tas prancūzas kalbėjo apie vadinamąjį “lengvą, malonų dvasiškumą” ir neurologinį (kultūrinį-idėjinį) reliatyvizmą (kurį aš taip pat labai mėgstu), nes istorija parodė, jog  žmonija be dvasingumo, be tikėjimo aukščiausiais idealais gyventi negali. Bet tikėjimas aukščiausiais idealais “naujosios eros” visuomenėje turi būti paprastas ir lengvas, neapkraunantis, nekeliantis vidinio diskomforto ir netraumuojantis vien dėl to, kad žmogus kažkuo skiriasi nuo kitų.

Anot to prancūzo, lengvas arba malonus dvasiškumas turi užimti ne tik religinės sąmonės vietą, bet ir reiškia tam tikrą kultūrinę plotmę, kurioje įprasta realistinė-mokslinė tikrovės paradigma praplečiama praktiniais dvasiniais aspektais, kurie nėra visiškai mokslo įrodyti, tačiau neabejotinai veikia. Tokioje naujoje sudvasintoje kultūrinėje plotmėje žmogus yra pats sau karalius-dievas. Tačiau jis ne kariauja su gamta, kaip XX a. pradžioje, bet stengiasi su ja būti “subalansuotame vystymesi”. Kalbant apie papildomus dvasinius aspektus, “naujosios eros” žmogus turi išmokti naudotis pasąmonės galiomis, t.y. iš neišreikštosios Visatos pusės prisitraukti tai, kad jam reikalinga materialiam kasdieniniam egzistavimui. Tokioje realioje “praktinėje magijoje” jokio Kristaus, jokio Budos, jokio Alacho ir rūstaus Dievo nėra. Religijos nėra. Tai tėra atgyvenos. Šventi raštai tėra tik kultūrinis palikimas, nes “naujosios eros” žmogus remiamasi mokslu, kuris neva nedviprasmiškai kalba kvantinę realybę kaip apie tą, kurią žmogus nuo senų laikų priėmė kaip Dievą. Gi iš tikrųjų, pasak to prancūzo, tai, kuo žmogus save priima ir kaip save mato tėra tik neurologinio (kultūrinio) programavimo(si) rezultatas. Nes visata atsišaukia, persiformuoja priklausomai nuo to, kaip žmogus mąsto, su kokia kultūrine aplinka jis susitapatina.  Taigi, “naujosios eros” žmogus turi galvoti, jog virš visko egzistuoja tik Visatos vieningasis laukas (kitais atvejais pasakoma “Vieningas visatos informacinis laukas”), kuris veikia kaip stebuklingas kompiuteris. Nuskaidrinti, pagerinti Visatą gali kiekvienas, pakeisdamas mąstymą. Reikia tik pozityviai mąstyti ir atsakingai gyventi. Visos nelaimės esą atsitinka dėl to, kad mes tikime į tai kas neegzistuoja, t.y. į abstraktų Dievą ir nepaisome realių Visatos ir gamtos dėsnių, kurių visuma ir yra tai, ką mums bažnyčia bando nupiešti kaip Abraomo Dievą-Asmenį, Aukščiausią Kūrėją.

Visos religijos, pasak to prancūzo, esą melžiasi tam pačiam Dievui - Vieningam visatos (informaciniam) laukui, t.y. kvantinei materijos formai tik šią tikrovės hipostazę vadina skirtingais žemiškais vardais, ženklina skirtingais simboliais. Nes esą religijas kūrusios primityvios kultūros nemokėjo kvantinių reiškinių logiškai paaiškinti, todėl ir sukūrė Dievą-Antžmogį. Žmogus kaip gamtos kūrinys prie Visatos dėsnių visumos turi mokėti prisitaikyti ir gauti realią praktinę naudą kiekvieną dieną, įskaitant materialinę gerovę bei pinigus. Visata esą suinteresuota, kad žmogus gyventų gerai ir turtingai, tada ir Visatai bus gerai.

Nemanau, kad ganėtinai tiksliai perpasakojau šią paradigmą, nes praėjo nemažai laiko ir daug kas užsimiršo. Bet ši koncepcija prieš dešimt metų padarė įspūdį. Ji gražiai skamba ir patraukli, bet man nepriimtina. Kodėl? Pasakysiu vėliau.

Kadangi teko per savo kailį praleisti ir New Age ir MLM, tai galiu pasakyti, jog tarp vadinamojo naujojo lengvojo dvasiškumo ir tinklinio marketingo “ketvirtosios bangos” yra didelis ideologinis panašumas. Abi religinių sektų požymius turinčios grupės, turi bendrą rišamąją medžiagą. Tai panteizmas, apie kurį kalbėjo tas prancūzas. Žinoma, mes ne kartą girdime argumentą, jog panteizmą įrodo mokslas, t.y. kvantinė teorija. Bet aš jį paneigsiu papildydamas. Taip, tačiau tai tik dalis tiesos.

Yra šiuolaikinis (”mokslinis”) panteizmas ir yra senasis, ikikrikščioniškas, dažnai tapatinamas su stabmeldyste ir pagonybe. Jei dėl antrojo lyg ir viskas aišku, tai modernusis panteizmas atsiranda iš nesupratimo, kas yra kvantinė teorija, reliatyvumo teorija ir vieningasis laukas. Galima pateisinti senąsias kultūras, kurios tų dalykų nežinojo ir kartais pripažindavo dievais viską, kas atrodydavo jiems nelokalu, magiška ir antgamtiška, ko neįmanoma nugalėti plikomis ir ginkluotomis žmogaus rankomis. Tačiau ir šiais, moderniais laikais žmogus linkęs vadovautis tais pačiais principais kaip ir keliolika tūkstančių metų atgal.

M. Bulgakovo “Meistre ir Margaritoje” Karovjevas vaizdžiai pasakė: “žmonės per du tūkstančius metų niekuo nepasikeitė, juos tik šiek tiek sugadino butų klausimas”.

Net ir XXI amžiuje žmonės kuria naujus stabus ir juos garbina, kai nesugeba ko nors paaiškinti pagal jų esamą supratimą. Buvo laikmetis, kai žmogeliai bijodami antgamtinės patirties sudievindavo gamtos reiškinius, po to slėpėsi už materializmo ir aristoteliškos logikos, o “pastarųjų dienų šventieji” vykstant neišvengiamam sąmonėjimo procesui, pradėjo remtis mokslu. Toks “intelektualas” ir sako: štai kvantiniame, dalelių lygyje egzistuoja nemedžiaginė, antgamtinė plotmė, kuri linkusi pasireikšti ir medžiaginėje plotmėje (žr. Šriodingerio katiną), štai egzistuoja kvantinių matavimų, neapibrėžtumo teorija, Einšteino-Podolsko-Rozeno fenomenas, įrodantis kitokią, nelokalią materijos hipostazę. Vat ją, gal būt, anksčiau žmonės suprato kaip Dievą (ar dievus)? Tai esą įrodo, kad Dievas yra viskame esanti substancija, t.y. Dievas ir yra tas pat Visatos vieningais (informacinis) laukas. Jis yra visur, kiekviename žmoguje, kiekvienoje dalelėje ir veikia per pasąmonę, kuri ir yra kiekvieno asmeninis raktas į anapusinę tikrovę.

Būtent dėl šios priežasties aukščiau išdėstyta prancūzo koncepcija man nepatinka. Šiuolaikinis mokslinis panteizmas ir yra religija be Dievo, kur Aukščiausiojo vaidmenį atlieka Jo sukurtos kūrinijos dalis - kvantinė, nelokali materijos hipostazė, esanti už laiko ir erdvės ribų ir kažkokia abstrakti Visatos dėsnių visuma.

Šiuo atveju aš kritikuoju ir patį save, nes kažkada tuo tikėjau ir netgi dabar tuo tikiu. Iš vienos pusės, žinant kvantinę teoriją yra labai lengva tapti “naujosios eros” panteistu-pagoniu. Nes nesinori ir tiesiog ranka nekyla traktuoti Dievą taip, kaip daro, pavyzdžiui, tradiciniai krikščionys. Jie iš šono atrodo labai naivūs, nes nežino nei kvantinės, nei reliatyvumo teorijos ir apie Dievą kalba niekus. Atrodo taip, lyg pati kvantinė teorija logiškai atveda prie to prancūzo išdėstytos “naujosios eros dvasingumo” paradigmos, prie, gal būt, arčiau daosinio panteizmo ir paneigia tradicinę krikščionybę, o taip pat bet kokią apreiškimo galimybę.

Šiek tiek besidominčiam mokslu, pagunda taip galvoti yra milžiniška. Tačiau giliau pažvelgus, jokių nesusipratimų tarp Kristaus mokymo ir kvantinės teorijos nėra. Ir šį mano argumentą papildo mokslo elite pripažinta W.Zukerio dekoherencijos teorija, sakanti, jog mišrių kvantinių būsenų yra labai daug, jos gali būti labai įvairios. O švari - tik viena.

Bus tęsinys

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

“Naujoji” populiarioji (primityvioji) psichologija

(tęsinys, pradžia 2010.09.03)

Vilniuje, už geležinkelio stoties, atokioje Panevėžio gatvėje esančiame chruščiovinio namo pusrūsyje prieš 12 ar 15 metų (tiksliai nepamenu) atsidarė knygynėlis. Nedidelis, ankštas, tačiau turtingas geromis knygomis rusų kalba. Kainų skirtumas, lyginant su lietuviškais leidiniais, būdavo stulbinantis. Vienas virtuvės dydžio to knygyno kambarėlis buvo skirtas įvairiai psichologinei literatūrai “sėkmės” tematika.

Apie 90-uosius populiariosios psichologijos veikalų lietuviškos leidyklos neleisdavo. Tuomet tai dar nebuvo madinga ir šia tema domėjosi išskirtinai specialistai arba aferistai. Sovietiniais laikais tokia literatūra iš viso buvo draudžiama. Pamenu į rankas buvo patekusi Dale Carnegie knyga „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms” su grifa “tik tarnybiniam naudojimui”. O vienas mano bičiulis, atkurtos Lietuvos spec. tarnybos darbuotojas, apie 91-uosius davęs persirašyti NLP seninamo įrašą prigrasino: “tik niekam daugiau neduok!”. Kodėl tais laikais taip buvo slapukaujama?

Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje primityviosios psichologijos knygos, kurios dabar puikuojasi išperkamiausiųjų leidinių dešimtukuose, tuomet buvo tikras underground’as. Kaip prisimenu, tame Panevėžio g. knygynėlyje nuo lentynų šlaviau jas, kiek tik leido piniginė. Laukiau, kada jos mane pradės veikt. Laukiau pažadėtojo greito rezultato. Turėjau tapti sėkmingu ir turtingu. Iš pradžių tikrai veikė. Jos tikrai spirgindavo smegenis ir priversdavo kitaip matyti, mąstyti, greičiau judėti ir, kaip rašoma vienoje iš jų - “būti vienu žingsniu toliau už kitus žmones”. Mačiau viziją, stengiausi mąstyti pozityviai, turėjau tikslą, nuosekliai jo siekiau. Madingai kalbant, tapau labiau “pakrautas energija”, motyvuotas.

Bet nepasakyčiau, kad tos sėkmės teorijos priversdavo susimąstyti giliau. Greičiau tas impulsas būdavo paviršutinis ir laikinas, lyg dozė kavos ryte atsikėlus. Kai kokia nors knyga jau nebeveikdavo ir tapdavo nuobodi, ieškodavau kitos. Na, galvojau, vis viena priversiu save pasikeisti kišdamas į galvą tonas knygų apie pozityvų mąstymą, pasąmonės galią, kaip uždirbti milijoną, sėkmę ir pan. Deja, ne taip paprastai vėliau viskas klostėsi, kaip anuomet iš pirmo žvilgsnio atrodė. Kartą bičiulis psichologas pasakė: atvėsk porą metų nuo tos temos, tada kitomis akimis į viską žiūrėsi ir pamatysi tai ko net neįtarei.  Ir iš tikrųjų, išvados, kurios atėjo atvėsus galvai, šokiravo mane patį.

Nors šios primityviosios psichologijos žinių prisipumpavau ganėtinai daug, tačiau netraukė būti lyderiu, ar sėkmės mokytoju, tokiu kaip, pavyzdžiui, A.Karalius. Žadėtojo milijono taip pat neturiu. Tuo metu pasirinktas tikslas dabar nebeatrodo toks įkvepiantis veiklai ir atrodo kvailai. Neturėjau didelių ambicijų tapti rokfeleriu, pinigų užteko tiek kiek turiu. Vesti kitiems žmonėms masinės hipnozės seansų manęs taip pat nelabai traukė. Juk nesąžininga iš žmonių lupti tūkstančius už ganėtinai abejotinus smegenų praplovimo seansus.

Vėliau visokie vadinamieji “burtininkai” (sėkmės bei efektyvumo mokytojai) pradėjo dar labiau erzinti. Priežastis to labai paprasta. Aš tuo netikėjau ir pamažu jutau, kad tai veikia ką tik nori, bet ne mane. Ir buvau teisus. Ne visiems šis sintetinis “preparatas” tinka ir ne visur jį galima naudoti. Vėliau, apie 2003-uosius primityviosios psichologijos knygų lietuvių kalba buvo pradėta leisti labai daug. Įvairūs konsultantai “administracinių gebėjimų lavinimo” seminaruose pradėjo kalbėti apie mokėjimą siekti tikslo, komandinį darbą, pozityvų mąstymą, sėkmės pritraukimą ir t.t. Tuomet visa ši tematika man tiesiog pasidarė dar labiau nebeįdomi ir nulindau į kvantinę teoriją, kuri, kaip man atrodo, paaiškina apie žmogų ir jį supantį pasaulį kur kas daugiau negu psichologija ar įvairios susintetintos dvasinės teorijos.

Būtent jos buvo ir yra tik teorijos, nes remiasi abstrakčiomis prielaidomis, kurios naiviems vartotojams pateikiamos kaip nepajudinami faktai ir dėsniai. Vienas bičiulis, prisistatydamas visuomenei gyvenimo būdo vadybininku ir sako: “na ir kas, kad tai tik prielaidos, svarbu, kad žmonės tiki ir moka pinigus”. Teko būti ir labai dideliuose, ir mažuose vadinamuose “mokymuose” (kolektyvinės hipnozės seansuose) ir stebėjausi: žmonės įsijautę, svaigsta, alpsta, ploja, keistai džiūgauja, o man nieko. Tiesiog nuobodu. Man priekaištavo, kad aš neatsiveriu, kad čakros uždarytos, kad per daug bereikalingų apsaugų, blokų naudoju, kad užsiprogramavęs ne taip kaip reikia ir t.t. Tačiau to negali būti. Visad jaučiuosi atviras, lyg nuvalgyta šprotų dėžė, išskyrus tuos atvejus, kai su manimi kalba pardavimų vadybininkai.

Priežastis yra kita. Liaudyje sakoma, kad jeigu žmogaus neveikia kerai, vadinasi jo giminėje būta raganų. Išsityriau mediciniškai ir paaiškėjo, kad iš prigimties  paveldėjau pakitusią sąmonės būseną. Medicininė lengva transo būsena man yra nuolatinė būsena, aš joje jaučiuosi sąmoningas, t.y. esu šiek tiek pakrypusiu stogu, t.y. už laiko ir erdvės ribų neprarasdamas savęs. Kitam reikia gilaus miego ar hipnozės seanso, kad patektų į panašią būseną. Būtent per tokius motyvacinius seminarus vartotojai yra panardinami į pakitusią sąmonės būseną, kokioje aš esu kiekvieną dieną. Ir per pakitusios sąmonės būseną, apeinant žmonių sąmoningą mąstymą, įvedamos tam tikros naujos elgesio programos.

Yra žmonių, kuriems visa tai padeda. Ir ačiū Dievui. Ir teisingumo dėlei reikia pasakyti, jog nemažai motyvacinių teorijų yra tikrai neblogos, įdomios pagrįstos moksliniais tyrimais. Jos daug kam padėjo pasikeisti ir įgyvendinti ilgai svajotus pokyčius. Žmogui iš tikrųjų išdygsta sparnai. Bet pasakysiu tik asmeninę patirtį. Į motyvacinius seminarus galima nueiti vieną kartą, na, jei neturi kur dėti pinigų - du, o jau trečią kartą darosi nuobodu.

Dar viena, gana reikšminga išvada. Dar prieš porą dešimtmečių elitas vengė liaudžiai duoti per daug psichologijos žinių. Jeigu žmonės žinos kaip elgtis su savo vidiniais procesais, jeigu pradės ieškoti atsakymų, jie gali tapti nebe robotais ir nebe vergais. O tai gali pakenkti kariniam pramoniniam kompleksui, vartojimui ir finansų sistemai. Tai kelia pavojų nacionaliniam saugumui.

Po to, kai buvo pastebėta, jog žmonių domėjimasis dvasiniais procesais didėja, buvo būtina surasti naujus kontrolės instrumentus. Išsilaisvinimas iš dogmų niekam nebuvo naudingas, tačiau neišviangiamas. Todėl gimė vadinamoji “populiarioji psichologija” ir per tikius “kūrinius”, kaip “The Seecret” ištiražuotos vadinamosios “sėkmės teorijos”, nukreipiant žmogaus dėmesį nuo gilesnių ieškojimų, prie išorinės kūniškos palaimos paieškų.

Susimąstykim vien ties sąvoka “asmeninis efektyvumas”. Jeigu žmogus save jaučia adekvačiu, jeigu jis priima save ir aplinką nelokaliai, kaip harmoningą visumą, jeigu jis pripažįsta ir išpažįsta Vienintelį Dievą Tėvą, jam to efektyvumo visiškai nereikia. Jis ir taip efektyvus tiek, kiek jam to reikia. Nes jis ir Dievas yra viena esybė. Nes jis ir jį supanti visuma vienas kitą papildo. Ir jeigu sakome, kad žmogus turi padidinti savo “asmeninį efektyvumą”, nenorom peršasi kitas klausimas: atžvilgiu ko? ir dėl ko?, kokia viso to prasmė?. Lyg atsirastų kažkokia konkurencija su pačiu savimi ir aplinka. Dabar gi tas “asmeniškas efektyvumas” skamba kaip abra-kadabra. Tarp pastraipų duodama suprasti, kad žmogus biednas todėl, kad blogai, neefektyviai dirba (esamos sistemos atžvilgiu). Bet baisiausia tai, jog tie, kurie vertina ar žmogus dirba efektyviai, ar ne, iš viso nieko nedirba. Žmogus, žinoma, gali daug ką. Jis net pats nežino ką gali, nes iš esmės nepažįsta savęs. Jis uždarytas į “saugią” dėžutę ir išskiria energijos tiek kiek reikia jo gyvybiniams poreikiams, kariniam pramoniniam kompleksui bei finansų sistemai aptarnauti. Ir kai tik jis pradeda filtuoti iš išorės ateinančius pranešimus tiek įprastos, tiek pakitusios sąmonės būsenose, kai pradeda labiau save pažinti ir tampa tam tikra prasme visumos dalimi, atsiranda naujas matymas ir atsakomybė, kuri anaiptol  nėra tas pat, kas “asmeninis efektyvumas”. Nes “asmeninis efektyvumas” yra ne kas kita, o naujos galimybės šiek tiek gražesnėje, paauksuotoje dėžutėje,  kuri iš esmės yra tas pat kalėjimas.

Dažnai girdime sakant, jog dabartinėje visuomenėje nuolat mokytis ir būti efektyvesniu reikalauja konkurencinė aplinka. Žmogus visur konkuruoja: darbo rinkoje, versle, kompanijoje ir net šeimoje (pavyzdžiui, kieno tiesa yra teisingesnė). Ir konkurencinėje kovoje neva turi laimėti tie, kurie yra sėkmingi ir efektyvūs. Visi kiti - turi būti nurašyti, kaip pigi darbo jėga. Reikia dar pridurti, jog konkuravimas rinkos sąlygomis yra nenatūrali žmogui gyvenimo aplinka. Tai dirbtinai sukurta ”sistema”, pretenduojanti į fundamentalųjį dėsningumą. Ji paminta iš šizofreniko ir narkomano Č.Darvino teorijos, kuri iš esmės yra demoniška ir antižmogiška. Tokia sistema ne iš Dievo ir gamtoje tokios nėra. Nes Senasis Testamentas, kaip ir žydų Tora, kaip ir Koranas ar Machanajos budizmas konkurenciją dėl materialios gerovės smerkia. Sveikos konkurencijos nebūna, būna tik iškrypusi, nes konkuruoti rinkoje verčia nevaldomas, nepasotinamas gyvulinio žmogaus gašlumas ir EGO. Tiksliau sakant, konkuruoti žmogus verčiamas per išbujojusį, nevaldomą egoizmą. Dvasiniu keliu einantis žmogus niekuomet su niekuo nekonkuruoja. Nes tame nemato jokios prasmės.

Bet yra dar viena problema - vadinamoji “ketvirtoji banga”. Tai tam tikra “naujojo dvasingumo” komercinė atmaina. O čia tai grynas satanistinis “niūeidžas”. Tai savotiškas tiesioginių pardavimų biznio, stabmeldiško religingumo, ezoterinių abstrakcijų, primityviosios psichologijos ir hipnozės mišinys. Ir daug kur, ypatingai Amerikoje visa tai pereina į tam tikrą agresyvų formatą.

Blogiausia tai, jog žmonės, sėkmingo žmogaus įvaizdį nori susikurti bet kokia kaina ir jau rytoj. Taip iš XX a. pradžios biologinių robotų, kurie dirbo gamyklose ir rūpinosi tik savo kūno išlikimų, jie tampa “pozityviai” mąstančiais “sėkmingais” biologiniais XXI a. zombiais, kurie išmano jau praktinę magiją ir žino “paslaptis”, kurios buvo nuo jo nuslėptos. Jei biologinis robotas užprogramuotas tik dirbti, kad pragyventų ir susimokėtų mokesčius, tai biologinis zombis turi kur kas daugiau pranašumų. Jis yra konkurencingas, prisitaikantis, lankstesnis. Jias sukuria didesnę pridėtinę vertę ekonomikai, nes yra labiau motyvuotas, dirba už mažiau, bet geriau ir yra daugiau išsilavinęs. Tai naujas vergas, kurio akyse rodomo filmo formatas yra šiek tiek platesnis ir pagerintas stereo efektais. Toks vergas mato ne vien tik ganyklos teritoriją, bet jau gali įžvelgti, jog už jos ribų yra miškas, upė, kalnai.  Vieną kontrolės forma pasikeičia į kitą, daug pažangesnę, efektyvesne, kuri atneša elitui ir bendruomenei daugiau materialinių gėrybių ir, žinoma, pinigų. Ir nesvarbu, kad kažkas, kitoje planetos pusėje tų pinigų netenka ir nebeturi ką valgyti. Vergas darosi efektyvesnis, pozityvsnis. Jis tampa labiau patenkintas pačiu savimi.

Tačiau būtina priminti, jog elitui pinigų nereikia. Elitas gali nusipaišyti skaičius kompiuteryje, kiek tik nori nulių. Elitui reikia kontrolės. Elitui reikia Tavęs. Bet jis visados skaičiuos kiek tu dirbi ir valgai. Kontrolė ir valdymas jam yra kaip narkotikai. Jei kas galvoja, kad elitas jaučia atsakomynę už planetą, už žmoniją, kad jie mumis rūpinasi, tai yra labai naivūs. Planetą valdo iškrypėlių ir melagių gauja, kuri su priemonėm niekad nesiskaito.

Kokie yra pirmieji biologinio zombio požymiai?

Per įvairius mokymus, ar skaitydamas tam tikrą literatūrą žmogus pradeda labiau pasitikėti savimi, įsikala į galvą, kad jis “sėkmingas lyderis”. Iš esmės tai nėra blogai. Tačiau lyderystei ir pasitikėjimui savimi dažnai koją pakiša nemokėjimas atpažinti ir valdyti gašlaus bei godaus EGO. Tada toks žmogus sako: aš esu erelis, kas ne su manimi, tas prieš mane. Kas priešinasi arba nepadeda - tas yra “negatyvas”, vadinasi - kliūtis siekiant užsibrėžto tikslo. Kliūtimis tampa šeimos nariai, bendradarbiai, tiesioginiai viršininkai, giminaičiai (kurie, pavyzdžiui neduoda pinigų brangiems seminarams). Išklausę keistų “mokymų” kursą jie į šeimas grįžta pasikeitę, svaidosi keistomis frazėmis: “jūs visi lūzeriai, nieko nesuprantat”, “jūs dar apie mane sužinosit” ir t.t., ir pan.

Susikalbėti su tokiu žmogumi darosi sunku. Atrodo, kad lyg žmogus yra čia, tačiau jo čia nėra, jis kažkur, plaukioja, visas kažkoks paskendęs apmąstymuose. Jo akys pakeičia spalvą. Jos darosi labiau blyškios, išplaukusiais vyzdžiais. Pasirodo, jis jau gyvena vadinamajame tiksle: įsivaizduoja, jog vairuoja prabangią “tačką”, susitapatina su kuo norėtų būti, su būsimu pop žvaigždės ar bankininko įvaizdžiu (kaip filme “Paslaptis”(”The Seecret”)) arba kopijuoja kokio nors kito sėkmingo lyderio elgesį pagal NLP. Nes, vizualizuodamas tikslą, ir įsivaizduodamas, kad jau jį turi rankose,  jis tiki, kad Visata atsilieps į jo užsispyrimą ir apdovanos dangiškai migdolais.  Jam bet kokios pastabos iš šono - tai kliūtys, kurias reikia įveikti arba valdyti. Kitaip esą negalima, nes sudarysi pretekstą, neatitiksi “sėkmingo” įvaizdžio ir būsi pažeidžiamas “lūzeris”.

Jeigu tokiu “lyderiu” save įsivaizduoja koks nors dvidešimtmetis pardavimų vadybininkas, jo tikslas - kuo daugiau parduoti. Jam pirkėjas yra subjektas, kurio prieštaravimus reikia įveikti. Jį privalu įtikinti ir išlupti net paskutinius grašius, skirtus kruopoms ir įpiršti kokį nors ypatingai mandrą dulkių siurblį arba puodų rinkinį. Ir visiškai nusispjaut, kad to pirkėjo šeima į tą puodą neturi ką dėti. Užtat sveikai gyvens, nes nevalgys nieko. Va čia yra tokių biologinių zombių, save laikančių “sėkmingais lyderiais” tikroji moralė. Jie nemato Žmogaus kitame asmenyje, nes patys jau nėra Žmonės, nes elgiasi pagal programą: “tikslas”. Ir esą Visata tokiam akiplėšai privalo padėti. Puolę angelai bei demonai gal ir padeda. Ką gali žinoti?

Visata (jeigu taip galima pavadinti) gal ir duoda užsispyrusiems žmonėms pajausti “rezultatą”, bet vėliau užgula visu to žmogaus egoizmo svoriu per karmines ligas ir skaudžias netektis. Jam laikui bėgant bumerangu grįžta visos tos skiedros, kurias jis priskaldė beatodairiškai siekdamas “užsibrėžto tikslo”. Pavyzdžiui, už paskutinę pensiją brangius puodus nusipirkusios močiutės dejonės ir kančios gali pavirsi netikėta liga ar avarija pardavimų agentui. Tačiau būdamas zombiu toks pardavimų agentas niekad nesuves galų, jog nelaimė ar liga, kuri jį netikėtai ištiko, tiesiogiai yra susijusi su jo “efektyviu” darbu. Liaudyje sakoma, kad jis iš velnio krauju pirko sėkmę.

Bet moralizuoti nėra prasmės. Ir nėra reikalo. Zombis yra zombis. Kolektyvinis zombinimas per įvairias medias (tarp kurių aš įvardinu ir motyvacinius “sėkmės” mokymus) - tai universali kontrolės forma “naujojoje eroje”. Ji nėra nauja, tačiau, atsižvelgiant į mokslo pasiekimus, akivaizdžiai tobulėja. Naujos elgesio programos instaliuojamos apeinant kritinį sąmoningumą. “Interaktyvių pardavimų firmos man visuomet asocijuojasi su Cris Angel, “pastarųjų dienų šventųjų” arba scientologijos tipo New Age judėjimais. Juose populiarioji psichologija, psichoterapija padaroma religija. Tai to paties satanistinio medžio šakos. Tai neturi nieko bendro su Tikruoju žmogaus pašaukimu šioje planetoje netgi ir “naujojoje eroje”.

Kol kas tiek. Netrukus prie šios temos dar sugrįšiu ir plėtosiu ją toliau.

Bus tęsinys

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Pradžia, įvadas

Kadangi televizijos jau pradėjo naują rudens sezoną, metas tai padaryti ir man. Ką tik sukūriau visiškai šviežią serialą, kurį galima sąlyginai pavadinti “Naujasis dvasingumas. Kur jis veda?”. Jis skirtas “naujojo amžiaus” kritikai.

Kodėl reikia išdurti Horui akį? Horo akis - labai paradoksalus simbolis. Atrodo, kad jo kilmė senovės Egiptas, bet iš tikrųjų, kaip ir visoks kitoks dvasinis šlamštas, atėjo ir Mesopotamijos-Babilonijos. Iš vienos pusės jis reiškia apsaugą, o platesne prasme - kontrolę. Klausimas kas ką saugo ir kas ką kontroliuoja? Plačiai priimta manyti, kad akis visur esančio Dievo-Saulės simbolis, kuris mato kiekvieną arba Saulė suvokiama kaip visa reginti Dievo akis. Bet man kilo klausimas, kodėl viena akis, o ne dvi? Kas čia dabar išsigimėlis-monstras, ciklopas su viena akimi? Kiek gilinausi į akies simboliką, priėjau išvados, jog tai ne Dievo, o piktos dvasios simbolis. Kaip ji veikia, labai taikliai papasakota “Žiedų valdove”.

Akis, kaip minėjau siejama su kontrole ir baime, tai Liuciferio, krentančios rytinės žvaigždės, simbolis, bet ne Dievo Kūrėjo. Dievui nereikia akies. Jis ir be jos viską žino. O kontroliuoti ir palaikyti tvarką žemėje buvo pavesta Liuciferiui ir kitiems puolusiems angelams. Kodėl Dievas, išdavystės akivaizdoje tik pasmerkė, prakeikė, tačiau tuo pat metu nesunaikino maištininkų? Jis leido jiems veikti iki laikų pabaigos ir Baisaus Teismo dienos. Jie pasmerkti, tačiau nepraradę vilties ir neišleidę ir nagų plano užvaldyti mus visus. Mėšlas buvo panaudotas žemei patręšti, bet derliui užaugus šios trąšos bus išgrėbtos ir sudegintos. Svarbu yra neįlipti į šitą mėšlą ir nesudegti kartu su juo.

Reliatyvizmas nelygus reliatyvizmui

Kai kurių “New Age” judėjimų skleidžiamos vadinamojo naujojo, lengvo, patogaus, malonaus, praktiškai panaudojamo dvasingumo idėjos skirtos įklampinti masiškai bundančiu žmones į mėšlą. Tai naujas kontrolės instrumentas, nes senieji jau nebeveikia. Todėl ir siūlau kuo greičiau išdurti Horui akį. Išdurkite visas akis, jei matysite jas po vieną. Iš tikrųjų tai pavojingi simboliai. Jais nelabasis ženklina savo teritoriją.

Dažnai “naujos eros” idėjų skleidėjai savo teorijas grindžia mokslo pasiekiamas, tuo norėdamos, matyt, pritraukti kuo daugiau ieškančių į savo gretas. Jie dažnai kalbama apie naują, modernų dvasingumą, kuris remiasi tolerancija ir reliatyvizmu religijoje, kultūroje, įsitikinimų sistemoje. Šios idėjos pamažu perkeliamos ir į viešąją socialinę sferą. Susidaro įspūdis, jog tokių judėjimų, kurie kalba apie kažkokį naująjį dvasingumą tikslas yra ne tik pritraukti naujas pinigines, bet nuleisti garą, kad savęs ieškančiųjų dėmesys nukryptų į technologijas, bet ne į esmę.

Iš tikrųjų, keičiantis planetos vibraciniam lygiui, išlaikyti vartotojų kontrolę įprastinėmis priemonėmis darosi sudėtingiau. Žmonės nebeklauso kvailų, prasivogusių, moraliai degradavusių, tačiau į valdžios postus įsikibusių “lyderių” nurodymų kaip galvoti ir elgtis. Iš vienos pusės žmonės tampa labiau išsilavinę, sąmoningesni. Tačiau iš kitos pusės, per kūniškas silpnybes ir aistras jie dar giliai yra įklampinti į vartotojišką materializmo liūną. Kodėl? Todėl, kad yra išmokyti save identifikuoti tik kaip baltymų molekulių junginį, turintį sąmoningumo požymius, t.y., kaip fiziologinį kūną.

Kadangi palaipsniui, nori ar nenori, prasikala ir dvasingumo prošvaistės, o dvasinis pasaulis tampa kasdienišku domėjimosi objektu (žurnalai, internetas, televizija vis atviriau apie tai kalba), pagrindinė naujosios eros sąjūdžių veikla tampa gana praktiška - siekti pakinkyti ir dvasinį pasaulį materialiems poreikiams tenkinti ir neleisti prasikalti tikriesiems sielos daugams. Tai yra senas juodosios magijos tikslas, paišomas naujomis spalvomis, bet tais pačiais simboliais. Dabar visokio “praktinio dvasingumo” mokoma įvairiose asmeninio efektyvumo ir dvasingumo ugdymo seminaruose. Margaplaukiai “naujo dvasingumo” guru vis aktyviau lenda iš pogrindžio ir ima pūsti miglą, jog nuo mūsų buvo nuslėpti kažkokie Visatos dėsniai (”paslaptys”) kurie, girdi, gali padėti mums tapti laimingesniais, turtingesniais jau rytoj. Tam esą nebūtina giliai susimąstyti, užtenka tik žinoti kai kurias dvasines technologijas ir jomis naudotis.

Taip pat tie naujo dvasingumo apaštalai išsitraukia iš konteksto kai kuriuos naujausius atradimus ir sako: “va mokslas įrodė, kad Dievas ir visos religijos kalba apie tą patį Asmenį, tik skirtingais žodžiais. Todėl visos jos siekia to paties tikslo - atvesti žmogų prie Dievo, tik tai daro skirtingais budais. Toks reliatyvusis panteizmas atrodo žavus. Bet jis leidžia klestėti blogiui greta normalių Dieviškų dalykų. Blogį aš suprantu ne kaip kažkokį antagonizmą ar moralės nepaisymą, bet kaip skaidomąją medžiaginę aristotelišką logiką, įspraudžiančią žmogų giliai į odą ir kūnišką pasaulį. Paimamas absoliutus melas, suskaidomas į kelias dalis ir du melai supriešinami tarpusavyje. Viena melo pusė padaroma metu, o kita - neva tiesa. Tuomet žmonės kaunasi dėl esą idėjinių skirtumų. O vėliau, kai nusibosta kariauti, pasakoma: būkim tolerantiški, štai yra reliatyvizmas, vieni vienaip mato, o kiti kitaip mato tą patį, nes žmonės skirtingi ir visos melo pusės neva turi teisę egzistuoti. Visa tai aš ir vadinu blogiu.

Gal būt iš tikrųjų planetoje yra kelios religijos, kurių pasiekėjai meldžiasi tam pačiam Dievui tik skirtingais žodžiais, dėl natūralių kultūriniu ar kalbos skirtumų. Tačiau tokį reliatyvizmą taikyti planetos mastu aš nedrįsčiau. Daugelis net krikščioniškų kanoninių religijų yra smarkiai perkoštos ikikrikščioniškais, pagoniškais, maginiais ritualais (pavyzdžiui, Kalėdų eglė, Velykų kiaušiniai ir t.t.), kurie užgožia tikrąjį Kristaus mokymą arba suvulgarina jo esmę. Yra ir dirbtinai sukurtų dvasinių naujadarų, kurie taip pat pretenduoja į teisę egzistuoti. Ir niekam nesvarbu kas juos kūrė, kokiu tikslu. 

Net ir pritardamas totaliniam reliatyvizmui, negaliu teigti kad šis mąstymo instrumentas tinkamas taip universaliai, kaip norima jį taikyti. Tuomet, kai melas suskaidomas į skirtingus melus, tos atskiros melo dalys negali būti reliatyvios viena kitos atžvilgiu, ir negali vienodomis teisėmis egzistuoti šalia fundamentaliųjų dalykų vien tik dėl neurolingvistinių ypatumų, dėl to, kad visi žmonės (tautos) mato-mąsto skirtingai. Individualūs kiekvieno žmogaus mąstymo ypatumai, gebėjimas skirtingai matyti, kalbėti, interpretuoti ir surinkti tikrovę, nepanaikina jos objektyvaus vaizdo (sukurto pasaulio), tad  nepateisina ir reliatyvizmo, o juo labiau kai kalbama yra apie tą patį Vieną Dievą. Kai sakoma, jog egzistuoja kiekvieno asmeninė (medžiaginė) tikrovė, tai ji yra reliatyvi ta dalimi, kiek Kūrėjas per mus, per mūsų sąmonę (sąmoningumą bei atsakomybę) ir akis sudaro prielaidas jos metamorfozėms. Kai žmogus išeina už laiko ir erdvės ribų, tik tuomet jis gali kurti pasaulius. Tokiu butu ir Kūrėjas, ir Žmogus yra kūrėjai stebėtojai Viename Asmenyje, jei pastarasis evoliucijos eigoje tampa Žmogaus Sūnumi. Dievo valia tampa žmogaus valia, nes jis Jai atsiduoda ir pasitiki. Jei taip nėra, žmogus tėra tik pasyvus objektyvios sistemos įkaitas. Ir tokiam pasyviam žmogui reliatyvizmas gali būti tik teorinis, bet ne praktinis, nes pastarasis, būdamas nesąmoningu, veikia pagal standartines išankstines programas. Praktinis reliatyvizmas gali atsirasti tik tada, kai pasyvus vartotojas pradeda tapti ir pagaliau tampa Žmogaus Sūnumi.

Taigi, reliatyvizmas, kaip tikrovės pažinimo instrumentas gali būti prieinamas dvasiškai tobulėjantiems žmonėms. Visiems kitiems, deja, reikia botago ir meduolio.

Reliatyvizmu, kaip jau buvau užsiminęs, stengiasi prisidengti ir įvairūs “naujojo dvasingumo” apaštalai. Tokiu būdu sąmoningai, ar ne, žaidžiama su ugnimi, prisiimant svetimų žmonių karmą. Reliatyvizmas, kaip ir bet koks kitas laisvo mąstymo būdas gali būti pavojingas, nes paprastas žmogus, identifikuojantis save tik kaip kūną, įmetamas į jūrą, kurioje nemoka plaukti. Tai per stipri piliulė sergančiam paprasčiausiu plaučių uždegimu. Plaukioti neapibrėžtumo ir reliatyvizmo jūroje reikia pratintis nuo pat mažens, palaipsniui. O mes pirmiausia mokomi vaikščioti žeme. Ir tai yra teisinga. Vėliau, o geriausia kuo anksčiau, žmogus turi mokytis plaukioti ir kitoje pusėje. Ta kita pusė - beformė “niekas”, turinti savyje viską ko reikia ir nereikia. Tai yra mūsų kita “Aš” pusė. Tai yra dieviškoji mūsų pusė, bet ne Dievas. Žinoma, Dievas, mums kalba per “aną” pusę. Tačiau per “tą” pusę su mumis gali užmegzti ryšį ir ne itin geros valios būtybės. “Aną pusę” verčiau suvokti kaip dieviškąjį ryšio tinklą (kaip kvantinį internetą), bet ne galutinį abonentą. Tada bus lengviau. Abonentai prisistato patys, priklausomai nuo žmogaus dvasinio augimo pakopos. Pakanka tik pakelti ragelį.

Apreiškime Jonui pasakyta, kad antikristas ateis iš vandens. Jūra simbolizuoja bekraštį, beformį, belaikį “nieką”, kitą, kvantinę mūsų pusę, kuri yra daugialypė ir įvairialypė. Taigi, tikrasis “naujasis dvasingumas”  visiškai ne naujas. Kaip ir prieš tūkstančius metų, taip ir dabar žmogus turi išmokti identifikuoti blogį ir atsispirti EGO pagundoms. Jis, atsispirdamas pagundoms ir klaidinimams, turi išmokti plaukti daosistiniame “nieke”, nevadindamas jo Dievu.

Galiu tik pridurti, kad tos žinios ateina savaime. Reikia tik teisingai pasirinkti tikslą.

Bus tęsinys

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »