BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kovas 2010 archyvas

Stengiuosi peržiūrėti beveik viską ką pastaruoju metu netradicinė kinematografija sukuria Naujosios pasaulio tvarkos (NPT) klausimu. Iš tikrųjų informacijos apie tai internete tikrai darosi apstu. Ir visi norintys gali susipažinti kas tai per reiškinys visomis pasaulio kalbomis. Žinoma, egzistuoja ir atmetimo reakcija. Žmogus pažiūri, pagalvoja, kad nesąmonė ir numoja ranka. O be reikalo.

Man asmeniškai susidarė įspūdis, kad tam tikra dalis filmų apie finansus, dolerį, krizę, 9/11, 2012 m, NPT ir t.t. yra skirta būtent tam, kad žmones atbaidytų nuo tokių temų apskritai. Arba nuveda į visokius technologinius organizacinius klystkelius, nukreipiant nuo esminio klausimo - asmeninės atsakomybės keisti gyvenimo filosofiją.

Dažnai padėtis tokiuose filmuose diagnozuojama teisingai: veikia slaptos organizacijos, kurių tikslas - pavergti pasaulį. Būtų keista, jeigu tokių tikslų, pavyzdžiui, bankininkai nesiektų. Pelno siekiančiose organizacijose taip turi būti. O kodėl gi tokių siekių bankininkai negali regsti pasauliniu mastu? Ką jie, šventi angelai? Kitokie negu mes, paprasi gatvės žmonės su savo egoizmu ir ambicijomis užgrobti sverimą turtą legaliu ar pusiau legaliu būdu. Juo labiau, kad istoriniai faktai, juos teisingai interpretavus, visa tai atskleidžia.

Bet kaip išsigelbėjimas iš sąmokslininkų gniaužtų siūloma bet kas, tik ne darbas su savimi ir ne dvasinis prabudimo kelias. Aš manau, kad gerai, kad tokie filmai kuriami, bet jie neakylų žiūrovą nuveda į šabakštynus, kai bandoma atsakyti į klausimus: “o ką dabar daryti?”, “Kokių veiksmų griebtis, kad to nebūtų?”.

Atskirų eilučių verti Peter Joseph Zeitgeist filmai (Zeitgeist. The Movie, Zeitgeist. Addendum). Prieš 2-3 metus jie man asmeniškai padarė didelį įspūdį. Į daug ką atkreipė dėmesį, ko nebuvome pratę stebėti ar žinoti. Įtaigiu hipnotizuojančiu stiliumi žiūrovas prikaustomas prie kėdės 2-3 valandoms. Faktų virtinė, aktualūs interviu, įtikinamai suregzti montažai, animacija ir kiti dalykai byloja apie tai, jog autorius išmano savo darbą ir žino ką daro. Bet po santykinai teisingos diagnostikos (nors yra nemažai teiginių dėl kurių būtų galima ginčytis), pasiūloma nauja koncepcija  - projektas “Venera”. Tai puikus utopistinis peizažas, kaip turėtų žmonija pertvarkyti savo gyvenimą į geresnį. Sąmonės inversijos, arba dvasinio kelio klausimas kaip ir praslysta antrame plane ir iki galo neužakcentuojamas, lyg pačiam Peteriui Josephui tai ne itin būtų svarbu. Tuo tarpu jis siūlo pasaulinį Zeigeist sąjūdį, kaip alternatyvą  kaip liaudies frontą kovai su Naujosios  Pasaulio Tvarkos sąmokslu. Pasakyčiau jos visa tai šaunu be galo. Pritariu, kad to reikia. Bet yra vienas “bet”. Susimąstau apie tai, “kur aš visa tai jau mačiau”. Ar ne dažnai mes matome tą patį scenarijų: sąmokslininkai ir pasipriešinimo sąjūdžiai. Dvi barikados, dvi stovyklos, Gėris ir Blogis…. ?

Panašus scenarijus matomas ir kituose šiuolaikinės pop kultūros šedevruose, pavyzdžiui, tokiuose kaip brolių Wachowsky trilogijoje “Matrica” (The Matrix). Rusų rašytojas Viktoras Pelevinas pastebėjo gana taikliai: tragiška žmonijos padėtis, nors ir metaforų, ir alegorijų pagalba diagnozuojama teisingai, tačiau išeitis pasiūloma standartinė - nauja “Matrica”. Kokybiškai geresnė, bet ji vis viena nauja. V. Pelevinas tai vadina tvartu ir sako, kad senas tvartas pakeičiamas nauju arba pamainomos tik iškabos prie laiko durų. Kvantinės psichologijos terminais kalbant, įsitikinimų sistema, kuri lėmė senos, neefektyvios objektyvios tikrovės natūralų fiasco, pakeičiama nauja, atnaujinta. Bet ji vis viena tebelieka “mašinų produktu”. Čia mašinos simbolizuoja kolektyvines programas lemiančias bendrinį tikrovės vaizdą. Artima šiai alegorijai yra valdomų revoliucijų idėja, kuomet grupė išminčių (arba spec. tarnybų agentų) rezonuoja su saujelės disidentų nepatenkinimu esamo režimo gebėjimais kontroliuoti situaciją bei efektyviai valdyti šalį. Tuomet inicijuojami zuikių maištai “iš apačios”. Iš pradžių neva atskleidžiama, apnuoginama tiesa. Į dienos šviesą iškeliamos nutylėtos socialinės-ekonominės bėdos, represijos, neteisybė, korupcija, žodžio laisvės ribojimai ir kas tik nori. Visa tai atskleidžia sąjūdžiai “iš apačios”, kad liaudis pabustų iš miego. Disidentai tampa tautos lyderiais ir veda naciją į naują, geresnį gyvenimą, naujos gerovės visuomenės linkui. Po kiek laiko buvę disidentai supranta, jog be socialinės kontrolės technologijų, be melo, be nutylėjimų politikos ir jiems patiems nebus įmanoma apseiti melo ištroškusioje ir iliuzijų prisotintoje visuomenėje, todėl imamasis tų pačių priemonių vergovei atkurti, kurios buvo naudojamos iki tol valdžioje buvusių oligarchų. Viskas vėl pasisuka ta pačia vaga ir iš esmės pamatai, jog niekas taip ir nepasikeitė, išskyrus tai, jog melo prievartos ir zombinimo aparatas, kuriuo naudojasi senieji, neefektyvūs nuversti lyderiai tapo kur kas subtilesnis ir rafinuotesnis naujųjų šeimininkų rankose, padabintose tautiniais motyvais.

Perestroikos laikais įvairius sąjūdžius akylesni disidentai vadino garo nuleidimu ir provokacija, siekiant išsiaiškinti išsišokėlius ir juos nubausti. Tačiau be tokių konformistinių sąjūdžių, bet koks progresas taip pat sunkiai įsivaizduojamas, o gal net neįmanomas. Tokia versija taip pat turėjo teisę egzistuoti ir tebeegzistuoja.

Įvairių laikų frontų, sąjūdžių ir spalvotų revoliucijų scenarijai kaip niekad primena dabartinius laikus. Tik jie anksčiau pasitaikydavo pavienėse valstybėse, o dabar - globaliu mastu. Kas nesutiks šiandien su teiginiu, jog krizės [specialiai sukurtos] akivaizdoje  pasaulio finansų valdymas yra neefektyvus?  Kas šiandien nesutiks su teiginiu, jog daugelio šalių valdantysis politinis elitas nesugeba valdyti pokyčių ir yra tiesiog pasimetęs. Dabartinė partinė pseudodemokratinė valdymo stilistika darosi neefektyvi, bet kuriuo kampu pažiūrėjus. Ir jeigu perbėgtume akimis daugelį sektorių [sveikatą, švietimą, socialinę sistemą ir t.t.] tai pamatytume, jog viskas iš esmės neefektyvu, įskaitant ir mokslą, ir religijas.

Aš taip pat sutinku su teiginiu, kad keičiasi planetos geomagnetinė situacija, keičiasi įprastos Žemės vibracijos, verčiančios žmogų plėsti sąmoningumą ir veikti kitaip. Taip pat sutinku su tuo faktu, jog pokyčius lemia astrologiniai ciklai, o ties vieno iš jų slenksčiu mes dabar ir esame. Teisinga, mano požiūriu, ir tai, kad norim to ar nenorim radikalūs pokyčiai jau vyksta ir artėjant 2012 metams jie bus dar radikalesni. Visa tai egzistuoja. Bet būtų keista, jeigu šioje situacijoje neatsirastų gudresnių už kitus, norintys kažką laimėti ir sau. Kad ir geresnes pozicijas “po to”. Ir yra taip pat ne mažiau keista, jog antiglobalistiniai, antisisteminiai sąjūdžiai pasimauna ar yra pamaunami ant to paties kabliuko, kaip ir tūkstančius metų atgal: štai kažkas yra išorėje, kažkokie mus įtakojantys veiksniai, kurių akivaizdoje esame maži ir bereikšmiai. Ir nesvarbu kas tai bebūtų: astrologiniai ciklai, 2012 metai, beširdė laisvoji rinka, kurios dėsnių mes nesugebėjome perprasti, ar masonų sąmokslas prieš pasaulį. Ir vėl atsiranda kažkokie priešai ar draugai ten, kažkur išorėje,  nuo kurių priklauso mano asmeninė gerovė ateityje. Taigi iškreipta pasaulėžiūra netgi aršiems revoliucionieriams neleidžia pamatyti realaus vaizdo ir veda į tą pačią duobę, kaip ir visada. Bet ačiū Dievui, kad bent kažkas dar veda. Būtų blogiau, jei sėdėtume vietoje ir nieko neveiktume, kaip tai daro dabar tradicinės krikščionių bendruomenės. Gal jos net sąmokslo nemato?

Grįžtant prie iš koto verčiančių  Peterio Josepho filmų Zeitgeist, kyla klausimų, kodėl labai jau lengvai jie įsileidžiami į kino sales ir rodomi nemokamai, skelbiamos pasaulinės peržiūros ir t.t. Per daug jiems duodama žalia šviesa. Į akis taip pat krenta dvi versijos: arba autorius labai naivus, arba jis yra to pačios naujos pasaulio tvarkos projekto dalis, skirta, pavyzdžiui, garo nuleidimui. Juk jis, žiūrovams “atvėręs akis” nieko iš esmės radikalaus nepasiūlo, išskyrus kažkokią utopiją, paauksuotą narvelį, geresnę “Matricą”, projektą “Venera” su tuo pačiu vaizdeliu akyse ir tomis pačiomis ydomis, tokiomis, kaip egoizmas, tolesnė globalizacija, technologizacija ir pan. Kitaip tariant, siūloma vėl iš naujo kurti išorinės gerovės pasaulį, iš esmės nedarant jokios gilesnės inversijos žmogaus viduje. Žinoma, duok Dieve, kad bent dalis Zeitgeist judėjimo idėjų taptų kūnu, tačiau to labai, labai maža.

Reikia kiekvieno žmogaus, kuris gyvena žemėje uolaus darbo su savimi, perversmo savyje, atsisakant, pirmiausia, klasikinės žudančios atskirties filosofijos. Tai nėra lengva, tačiau kito kelio šiandien nėra.

Jokia organizacija, joks kolektyvinis darinys, netgi toks kaip Zeitgeist sąjūdis nieko iš esmės nepakeis ir nesutrukdys naujos pasaulio tvarkos architektams atlikti savo juodo darbo, jeigu nesiūlys dvasinio kelio, jeigu nežadins vis dar užsnūdusių tradicinių krikščionių bendruomenių kažką veikti. Geriausiu atveju tai liks dar vienas NEW AGE stiliaus judėjimas, jauna sekta [bažnyčia], kokių pasaulyje yra iš tiesų labai daug.

Kitas to paties žanro filmų kūrėjas - roko grupės “Hierosonic” vokalistas Benas Stewartas. Jis žvelgia kur kas giliau. Šio žmogaus idėjos man  labiau patinka negu Peterio Josepho.  Tarp ryškesnių praėjusiais metais Beno Stewarto sukurtų filmų reikėtų paminėti du: “Slaptas planas” (”Esoteric Agenda”) ir Kymatika” (”Kymatic”). Nors šiuose filmuose taip pat apstu abejotinų ir ginčytinų faktų, tačiau bent jau man jie yra gilesni iš išsamesni negu Zeitgeist. Autorius diagnozuoja padėtį ir įvardina sąmokslą panašiai, kaip ir Peteris Josephas, Zeitgeiste tačiau mato gilesnes dvasines šio reiškinio priežastis ir siūlo dvasinius receptus. Jis kviečia žvelgti į žmoniją ir ją supančią aplinką, žemę, kosmosą, kaip į vieningą organizmą, o veikiančią sistemą jis įvardina kaip parazitinį organizmą. Parazitas gyvena kolektyviniame žmonijos kūne ir, kad turėtų maisto, neleidžia jam matyti teisingo vaizdo, bet rodo iškreiptą. Situacija čia kaip ir su pavieniu žmogumi. Parazitas į centrinę nervų sistemą duoda klaidingus signalus ir sotus žmogus jaučiasi nuolat alkanas, todėl valgo ir valgo. Nes yra gąsdinamas mirtimi ir skausmais, jeigu nevalgys. Bet iš tikrųjų maitinasi ne žmogus, o parazitas, kuris sako, jeigu nepavalgysi, susirgsi ir numirsi. O žmogui atrodo, kad tai kalbą jo paties biologinis kūnas.

Filmo pabaigoje daug kalba ir pats roko atlikėjas Benas Stewartas [ilgesnėje versijoje]. Jo teigimu, kurti kažkokias pasipriešinimo organizacijas bei į Zeitgeist panašius NEW AGE sąjūdžius [aišku, jis taip kategoriškai neįvardino, bet laido suprasti] yra neefektyvu. Tai sukuria naują religiją, naują tikrovės tunelį su naujomis savo ribomis: kas savas, kas svetimas, kas tikra, o kas netikra. Nors, gal būt, visa ši priešprieša kur kas gražesnėmis spalvomis nupaišyta, negu įprastas kontrastas, juodai-baldas derinys. Gi iš tikrųjų, anot filmo autoriaus ir Žmonija ir Žemė - viskas yra viena, vienas vieningas organizmas ir jis serga. Sergantis organizmas sukuria iliuzinę tikrovę. Ją pakeisti galima tik asmeniškai atrandant SAVE, savo dieviškąjį AŠ, tai yra sujungiant priešpriešas ir atliekant sąmonės inversiją. Ir tik tada, kai mes atsibusime ir atversime akis, galėsime sukurti geresnę tikrovę, be iliuzijų, be apgaulės. Bet pagrindinis darbas turėtų būti dirbamas savyje, su savimi, o ne ieškant užuovėjos NEW AGE judėjimuose.

Jokių bendrinių tikrovės tunelių išorėje, galinčių pakeisti realųjį gyvenimą, neįmanoma sukurti tol, kol kiekvienas individas asmeniškai nepradės savo įsitikinimų sistemos inventorizacijos. Pirmiausia reikia nustoti tikėti įvairiomis pasakomis apie išorinį gerovės pasaulį, apie gerovės visuomenę, socialinį teisingumą, žmogaus teises, demokratiją, kol gyvename egoizmo ir iliuzijų nelaisvėje, kol esame iškreipto mąstymo įkaitais, nes priešingu atveju sukursime dar vieną iliuzinę sistemą.  Mes dabar patys sukuriame rotšildus, bušus, obamas, kubilius, valinskus, putinus, kurie ir yra tik mūsų vidinio pasaulio išorinė pasekmė. Parazitinė sistema mums neleidžia matyti realaus išorinio vaizdo, bet duoda suprasti, kad be šitų veikėjų, be jų parazitinės politikos, mes tiesiog prapulsim. Pasak filmo autoriaus ir valdžios elitas, ir ydinga sistema - yra simptomai, kurie sako, kad su mumis pačiais kažkas yra negerai.

Gink Dieve, aš nesakau, kad Beno Stewarto “Esoteric Agenda” ir “Kymatic” yra geriausi šio žanro filmai. Gal yra geresnių, kurių dar neteko matyti. Jų atsiranda vis daugiau ir daugiau. Tik buvo metas, tai žiūrėdavome viską iš eilės, nes tai buvo lyg švaraus oro gurkšnis. Dabar gi tenka žiūrėti kritiškiau ir atsirinkti.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »