BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vasaris 2010 archyvas

Perskaičius kelis paskutinius, prieš tai rašytus tekstus gali susidaryti įspūdis, jog turiu kažkokių pretenzijų matricai - būtent tam kolektyviniam filmui, kurį mums rodo užprogramuota centrinė nervų sistema. Neturiu jokių pretenzijų Dievo idėjoms, nes žinau, jog gyvybė negali egzistuoti neprogramuodama, t.y. nekurdama iliuzinių pasaulių, nerodydama mums šio (ar kito) filmo, kurį kartais vadiname objektyviu pasauliu arba Gyvenimu. Tam ji ir yra gyvybė. Kurti pasaulius jai yra privalu, nes tai yra Dėsnis. Laisva valia šiuo atveju atsiranda kaip laisvas pasirinkimas kokią dėžutę aplink save sukursi, į kokį vibracijų spektrą atsuksi savo surinkties tašką. Jei esi bevalis robotas - aplinkinį pasaulį už tave sukurs kiti. Kartais ir prievartiniu būdu.

Gyvybė arba žmonija - yra taip pat agregoras, t.y. milžiniška uždara kvantinė sistema, kurios viduj kunkuliuoja klasikiniai procesai. Ji yra numačiusi visus įmanomus ir paralelinius vystymosi scenarijus. Apie viską pagalvota, netgi apie gerą kainą. Ir netgi tuos pasaulius, kuriuos privalomai-laisvanoriškai galime pasirinkti, iškelia aukščiau kitų, kad tik nesutriktų kūrinijos darna ir evoliucijos procesas. Pirmiausia tai daroma gundymais, po to įstatymo (dharmos) raide ir noru per daug nepasiklysti energijų vandenyne. Todėl ir atrodo, sprendžiant iš “Matricos” alegorijos, kad išeidami už vieno teatro, tuoj pat sukuriame naują. Ir net jeigu apjungiame kraštutinumus ir jaučiamės neįsipareigoję, neįsitempę, o laiką girdime tiksintį kitaip, gali prieš mus iškilti nauji uždaviniai, apie kurios net nepagalvojame.

Ir atsitinka taip, kad nuėjus visą Kelia, atsimerki akis ir pamatai, jog niekas iš esmės nepasikeitė. Tas pats tvartas. Veidai, žmonės, daiktai - nepasikeitę, viskas turi tas pačias spalvas ir atspalvius. Netgi darosi labai skaudu. Atsimerkęs pamatai prabėgusį dešimtmetį, o gal du ir kartoji Karalienės žodžius Alisai, jog bėgau iš visų jėgų, tačiau gerai, kad likau bent toje pačioje vietoje. Jei nebūčiau bėgęs iš visų jėgų - būčiau paprasčiausiai išmestas už borto.

Bet vis dėl to, kažkas kitaip. Viduj nėra nieko kas paliestų, užkabintų. Matai energijas tokias, kokios jos yra, taip, kaip jos sruva, nes tu tiesiogiai procesuose dalyvaudamas - nedalyvauji.  Tu ir esi, ir neesi. Tuščias ir nepasiekiamas magas Donas Chuanas. Atrodo būtų net šventvagiška tokiu pasijausti. Darosi nepatogu netgi prieš patį Carlosą Castanedą, kad greičiau už jį perpratai kas yra Aukštoji Magija ir tapai mokytoju pats. Bet tai faktas.

Nors nieko išorėje neesi įsimylėjęs, bet tuo pačiu jautiesi nesąs bejausmis zombis, nes žinai, kad visa tai telpa tavyje, tai tavo AŠ - kita veidrodinė pusė. Bet tuo pat metų atrandi savyje kitokių savybių - gali keliauti po paralelinius pasaulius ir kūne, ir be kūno. Kaip nori. Tačiau išsvajotų kelionių nebesinori. O kam? Viskas juk ranka pasiekiama. Tik pagalvoji ir atsiduri ten kur tau reikia. “Matrica” (išorinis pasaulis) - nebeatrodo tau kalėjimu, o agentai nebepersekioja už įstatymo pažeidimus ir netgi sveikinasi kaip su savu. Tokią viziją aš regėjau sapne ne vieną kartą. Ir tik vėliau, perskaitęs tonas šventų raštų bei žvakės šviesoje išstudijavęs kvantinę mechaniką supratau, kad tai ne iš piršto laužta. Aš ir ten, ir čia vienu metu. Aš tuo pat metu ir naujagimis, ir abiturientas mokinys, ir adeptas-mokytojas. Viskas telpa viename.

Tačiau Kelias duotas kiekvienam praeiti. Eiliniam inžinieriui su propagandisto darbo stažu nėra padaryta jokia išimtis. Enochui taip pat buvo parodytas Dangus ir Likimų knyga, tačiau ar jis ten iš karto pateko? Gyvybė Žemėje yra ta vienintelė arena-teatras, kurį sąžiningai ir pilnai peržiūrėjus, ar suvaidinus jame kokią norssvarbią rolę, gali atsakingai kurti geresnius pasaulius arba pagyventi laisvai - tiesiog be jų.

Va, gyveni sau, paprastas žmogus ir ima kankinti keisti klausimai. Pirmas iš jų - jog tau visi meluoja ir slepia kažkokią Tiesą, retušuoja tikrąjį vaizdą. Po to galvoji ar tai daroma iš piktos valios ar iš kvailumo. Jeigu jau ima kamuoti tokie klausimai, svarbu pasidomėti, kokios yra Kontrakto sąlygos. Kalbu apie tą Kontraktą, kurį sudarėme debesyse patys su savimi. Čia svarbu sau pačiam atsakyti, kokį vaidmenį “Matricoje” turi suvaidinti. Gal būt turi ją sugriauti, o gal pastatyti ir saugoti nuo eretikų, o gal būt veržles palaisvinti, kad kiti ant laurų neužmigtų ir galų gale pabustų iš kolektyvinio hipnozės seanso. O gal tavo paskirtis būti sraigteliu didelėje mašinoje ir trokšti budelio-cerberio kietos rankos valdymo? Žinant atsakymus, tolesnis kelias gali būti tik individualus ir tik ne kolektyvinis, nors pati pradžia visados būna kokioje nors bažnyčioje (mokykloje). Bet gali ilgai nežinoti atsakymų ir blaškytis “Matricoje” tarp pilno supratimo ir nežinojimo, norint susivokti kas tau būtų geriau. Tai irgi gali būti savotiškas vaidmuo.

Nematomas Kelias pasireiškia matomais procesais. Spektaklis (filmas) žaidžiamas pagal paslėptą scenarijų ir per žiaurų neapčiuopiamą Įstatymą, užrašytą debesyse ir širdyje. Įstatymas pasirodė liūto formoje, jis yra ir Mozės Dievas. Jis taip pat atneša išsigelbėjimą teisingiesiems ir  bausmę nusidėjėliams. Kol žmogus bažnyčioje studijuoja Torą, jis arba teisus, arba ne, tam tikro paragrafo atžvilgiu. Ir dėl to pykt ir piktintis negalima. Ir ne Mozės Dievas baudžia. Jis tik neutralus prokuroras, bet žmogus pats tai daro su savimi per Dievo Jėgą. Jis pats apsisprendžia ar kurti savo pasaulį, ar pasikliauti išankstinėmis programomis (kad ir labai Dieviškai saugiomis). Pirmame etape didelio pasirinkimo net nėra - privalai pasikliauti programomis, išmokti mašinų kalbą, išzubrinti visus technologinius paragrafus ir teoriškai, ir praktiškai. O po to, jeigu kas ne taip, pats save nubaudi. Nes dviejų akmenų Tora įstatyta į širdį. Ji po kurio laiko pasako, kad esi laisvas netgi paragrafų atžvilgiu. Esi laisvas, nes žinai, kad iškalei kiekvieną pastraipą mintinai, pritaikei realiame gyvenime ir suvokei, kad visa tai tavyje jau yra. Tu tik nuvalai dulkes nuo abiejų akmenų. Visa tai jau senai gyveno tavo sąnariuose, sakė šventas Paulius.

Šio pasaulio unikalumas yra tas, kad pilna Tiesa jam nereikalinga. Pilna Tiesa sugriautų Šį Pasaulį. Jei žmonės staiga prisimintų Dievo Kalbą, Jis (toks koks jis yra) tikrai sugriūtų. Man netgi kartais to labai norisi. Kaip žmogus, aš net labai laukiu Nibiru planetos ir Anunakių sugrįžimo (nors jie ir taip šioje Žemėje gyvena). Pilnai suprantu, kodėl yra meluojama ir nutylima tai, kas svarbiausia. Tiesa deformuotų sistemą - “normalią” žmonijos socialinę piramidę. Nors iš kitos pusės - melas nėra pateisinamas ir už tai sistema baudžia pati save. Tačiau būsiu ne nuoseklus ir pasakysiu, jog ji (sistema) - pasmerkta. Taip, Maslow poreikių piramidė pasmerkta žlugti, nes tai hierarchija be Dievo ir be ateities. Kluonas vis viena bus išvalytas. O kol kas suirutė naudinga Dievui ir kluonas reikalingas. Žmonių įprastinės kančios dėl aklumo naudingos tiems Dievams, kurie maitinasi “šituo dūmu iš Žemės”. Gundomi žmones išmoksta visus paragrafus mintinai. Palieka jiems trupinius, o sau pasiima viršūnes. Kelias į Dangaus Karalystę veda per kančias. Jeigu kas galvoja pasislėpti Bažnyčioje nuo kasdieninių rūpesčių, kylančių iš neapdairumo, tam tikrai ateis vargo dienos. Nes toks žmogus pagreitinta tvarka bus priverstas atlikti du darbus tuo pačiu metu: ir eiti Keliu kruvinais keliais, ir išmokti mintinai Toros (Dharmos) paragrafus spjaudant kraujais. Nepavydėtina dalia, bet tai irgi gali būti toks Kontraktas arba vaidmuo. Kartais pagalvojo, kad tokiems žmonėms geriau būti sudegintais krosnyje su kitomis ūsnimis, negu eiti dvasiniu keliu. Bet esu įsitikinęs, kad dabartiniais laikais tokių tikrai mažėja.

Sužinoti Tiesą - reikštų atskleisti uždangą, praplėsti sąmonę, neprarandant SAVĘS. Metodologija gali būti pati įvairiausia. Viena iš tokių - mano praktikuojamas neurologinis reliatyvizmas, netgi pamatinių vertybinių sistemų atžvilgiu. Kam pergyventi, galima elgtis nestandartiškai, juk Tora jau yra širdyje ir aš tik nuvalau nuo jos dulkes. Nors uoliai vykdau visus reikalavimus. Pirma iš nesupratimo, paskui, paminęs Torą (Įstatymą) po kojomis, pradėjau ją atrasti širdyje. Nuvalęs dulkes, atskleidžiu uždangą. Jeigu ant dulkėto, purvino paviršiaus pirštu vedžiosi tas pačias raides, ateis vėjas ir lietus (gundymai) ir viską vėl sujauks. Tai nepatikima. Geriau apsinuoginti.

Kiekvienas pats sau išsirenka drabužio fasoną - paauksuoja dulkėmis aplipusias Įstatymo raides arba dalį Jo punktų, kurie atrodo nesuprantamai ar baugiai, tiesiog užpaišo kitomis spalvomis. Užsivilkdamas tokius drabužius, ant kupros pasiima ir karmos naštą. Laisvė atsiranda tada, kai atsisakai visų normų ir ritualų juos VISUS uoliai vykdydamas. Po to išorinių ritualų nebereikia, nes dulkės nubyra pačios nuo per daug didelės trinties. Kol bijai apsinuoginti ir dėl to jausti gėdą, geriau nešioti rūbus ir studijuoti paragrafus mechanišai, papunkčiui, iš lėto, net ir nežinant jų esmės. Jei ką praleidai, būtina grįžti ir iš naujo pakartoti. Dabartiniais laikais, šis mokymo procesas vyksta labai intensyviai ir į Šio Pasaulio kino-teatrą susirinko tikrai išskirtinės sielos. Sakyčiau - galaktikos elitas. Tai tikrai ne eiliniai staigteliai Dievo mašinoje. Per vieną dieną ar net valandą galima išmokti tokią pamoką, kurią ankstesnių amžių mokiniai mokydavosi 7 reinkarnacijas po 100 metų.

Išėjimas iš gėrio ir blogio priešpriešų ribos, kurias sergsti Toros Įstatymas, nereiškia, kad tu atsisakai socialinės ir asmeninės atsakomybės, ji tik perauga į labiau adekvačią ir objektyvią formą. Tačiau ir ta naujai atgimstanti socialinė ir asmeninė atsakomybė nėra ta pati kurios laukia ir tikisi bendruomenės dalis, tebegyvenanti kolektyviniame hipnozės seanse (filme). Jame tu irgi kol kas gyveni. Bendruomenė laukia iš tavęs nekompromisinės kovos su blogiu, bet ji pati nežino, kas yra blogis, nes ji gauna gatavus receptus, užrašytus žemiškuose (dirbtinai sukurtuose) įstatymuose, nusakančiuose šviesos ir tamsos, tikrumo ir netikrumo ribas. Ir tos padiktuotos ribos (pvz.: mokslinis požiūžis) nėra tikros ribos, kurias Tu matai. Tau gi takoskyros kaip ir nėra, nes matai kvantinę mozaiką ir nuolat besikartojančius ciklus vis naujesnėje kokybėje bei energijų transformacijas, susijusias su nežinojimu ir užsidarymu nuo Pirminio Šaltinio. Ir atvirkščiai.

“Žodžiai, kurie duoti žemės daiktams pavadinti veda į paklydimą, nes jie nukreipia širdies dėmesį nuo to, kas amžina ir stabilu į tai, kas netikra” (Ev. pagal Pilypą 11). Bet kurios išorinės formos, nubrėžtos įsitikinimų sistemos - tikrovės ribos, kaip ir drabužiai tarnauja apgavystei, bet jie gali apsaugoti tam tikro sezono metu nuo šalčio ir nuo gėdos. Jie taip pat gali tarnauti kaip informacija-siglalas bendruomenei apie tavo statusą. Tai yra ne tik nežinojimo, bet ir puikybės simbolis. Jis reikalingas, kol jo tikrai reikia Pasauliui (ar pasauliams) išlaikyti. Visa vakarų filosofija nuėjo melo keliu, išstumdama neparankias Šventraščio tiesas, pakeisdama jas žmogiškosiomis racionaliomis sampratomis, iškeliant kūną aukščiau už Dievą. Todėl gali būti, kad Vakarai greičiau persirgs, greičiau išmoks paragrafus ir greičiau už kitus nusimes drabužį.  Uoliai medituojantiems Rytų adeptams gali būti sunkiau. Rytai siūlo pasiekti Tiesą per giežtą askezę. Tai lengvesnis kelias. Buda tai suprato, bet ar supranta tai visi Rytai?  Man asmenišia budistinė sutra, kaip ir ieškojimas Tiesos Toroje ir krikščionių raštuose - žaidybinė programa, veikianti tam tikru laiko (augimo) periodu. Uoliai ir stropiai vykdydamas įprastinius savo darbus, mintyse kartoju sutras ir kartu - krikščionišką “Tėve mūsų”. Tikia keista meditacija pradeda veikti iš vidaus. Sutros, pirmiausia, derina įprastą minčių srautą taip, kad atlaikyčiau gundymus, kurie susiję su mano drabužiais (įsitikinimų sistema). Po to drabužiai yra (kirtis ant Y) ir lieka tik nuogas kūnas.  Ant nuogo kūno pamatau auksines tatuiruotes Įstatymo, kuris susideda tik iš 2, o ne iš 613 punktų: meilė ir laisva valia.

Kiekvienas žmogus, kuris ieško išsigelbėjimo ir Tiesos, ieško sau mirties, tame drabužyje, kuriame gyvena. Jis turės numirti arba bus nukryžiuotas, nes jo supratimas visuomet bus priešingas visuomenės normų ir  teisingumo supratimui. Juslinio pasitenkinimo ieškojimas neturi nieko bendro su dvasiniais ieškojimais. Bet juslinio pasitenkinimo vaikymasis (taip, kaip daroma vakaruose) gali tapti (ir tampa) puikiu tramplymu kvantiniam prabudimui. Nereikia pamiršti, kad šventi raštai - tai knygos apie žmonių nuodėmes baisaus Įstatymo akyse bei jų įveikimą. Bet kuri Šventa Knyga kalba apie savęs atsisakymą, nurodydama kiekvienam žmogui jo trūkumus ir prastą būtį. Studijuodamas Gyvenimo Knygą - pamatai savę.

Bet vėl gi sakau - išorinio filmo programų ir centrinės nervų sistemos sukurtas pasaulis nėra nei blogai, nei gerai. Tai pakankamai saugūs akiniai ir darbiniai drabužiai (scenarijai) pradedančiajam. Bet toliau einančiam vieną gražią dieną jie tampa girnapuse ant kaklo. Kiekvienas saugus scenarijus (programa ar projektas) - tai žydų karas su Dievu, aprašytas Jobo knygoje. Karas su Dievu - prigimtinė savybė to maištininko-europiečio, kuris, apsiginklavęs Įstatymu, o po to jį paminęs, vėl siekia su Juo vienybės tik kūno ir išorinės laimės lygmenyje. Tai nėra visiškai blogai. Todėl, mano nuomone, pamokos gali būti kartojamos net ir po 2012 metų. Niekas to nežino kaip bus. Iš esmės išvarymas iš Edemo, išėjimas iš Egipto,  Jobo kančia ir 2012 m. - to paties turinio procesai, simbolizuojantys kelią-procesą, tik vykstantys skirtinguose lygmenyse, pakopose. Visa tai vyksta dabar, buvo vakar ir bus rytoj.

Keista, bet dažnai neatsimenu tai, ką aš pats parašau. Tenka tikrinti jau parašytas tezes ir, pasirodo, jos kažkur jau buvo rašytos, nors pirminių šaltinių nemačiau akyse. Todėl pagalvojau, kad man kažkas kalba. Bet juk dar neesu išprotėjęs ir balsų iš Anapus ausyse negirdžiu. Žinoma, galiu pajausti, kad esu atviras energijos srautams, darausi panašius į kvantinę dalelę ir įsilieju į rekoherencijos procesą. Tam tikra dalimi savo AŠ išlieku vietoje, nepakitęs, o tam tikra dalimi išsiskaidau Kosmose.  Per ten viskas ir ateina.

Tik atverk burną ir paimk į rankas kompiuterio klaviatūrą ir viskas ima lietis kaip ir atsukto čiaupo. Šiaip jau, šioje “kūryboje” nieko naujo. Sakyčiau, nuobodybės. Visi viską žino. Taigi rašau vėl orui ir sau. Bet gal kas “pasigooglindamas”, atras ką nors. Juk kiekvienas tekstas, kiekvienas rankraštis turi savo antrą pusę - skaitytoją. Tai tos pačios sistemos dvi dalys. Viena be kitos egzistuoti negali.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »