BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gruodis 2009 archyvas

Neesu “ykanamystas”, neesu socdemas ar kairysis, bet iš stalčiaus ištraukiau šią, pusantrų metų senumo rašliavą ekonomine tema, kuri kritikuoja dabartinę ekonomine santvarką. Tai tik bandymas ateivio iš kitos galaktikos akimis pasižiūrėti į tai kas darosi ant Žemės. Straipsnį spausdino vienas nedidelio tiražo ezoterinis žurnalas. Šis straipsnis radikaliai skiriasi nuo kitų mano rašliavų. Bet, vis dėl to, kad neprapultų geras daiktas, įdedu jį gerokai “nusunktą”. Nieko čia naujo, bet vis dėl to gal kam bus įdomu ….

Žmonės, kurie supranta viešojo žodžio valdymo technologijas, praktiškai gali valdyti žmonių likimus, socialinius procesus ir net pačią materiją.  O tie, kurie to nesugeba, tėra paklusnios avių bandos. Senoji žydų išmintis sako tą patį: tas, kas moka valdyti liežuvį, valdo pasaulį. Egzistuoja ir kitokia, ,,moksliškesnė” nuomonė, kurią galima pailiustruoti Belgijos ruso Iljos Prigožino sinergetikos teorija: esą, mūsų mintys ir žodžiai nieko nereiškia. Didelės žmonių grupės elgiasi kaip vienaląsčiai mikroorganizmai, kuriems būdingi objektyvūs, nepaveikiami saviorganizacijos dėsningumai. Kiekvienas individas esą juda savo pasirinkta kryptimi, tačiau šiame chaose yra griežta gamtos tvarka.

Toks požiūris formuoja prielaidą, jog fundamentiniai gamtos dėsniai (klasikinė termodinamika) galioja ir socialiniuose procesuose. Tokie dėsniai esą, nepriklausomi nuo mūsų valios, veikia savarankiškai, lyg oro stichijos, tad belieka juos pažinti ir prie jų prisitaikyti. Šiuolaikinis kapitalizmas tokius įsitikinimus perkelia į ekonomikos sferą: rinkos dėsniai prilygsta nebent termodinamikos dėsniams fizikoje. Toks požiūris remiasi mitu, jog  rinka - savarankiška ir  sinergetiška, tai esą visiškai neutralus laisvų individų, siūlančių prekes ir paslaugas, savireguliacijos būdas. Tai lyg stichija, kuriai įtakos daryti negalima ir neįmanoma. Taip galvoti yra labai naudinga, nes keliant arba mažinant žaliavų ir produktų kainas, visuomet galima pasiteisinti rinka, nes jas lemia pasiūla ir paklausa, o tai - logiškas, savaime suprantamas veiksnys, kuriuo privalome vadovautis priimdami sprendimus. Tokiu būdu rinkai suteikiamas nuo žmogaus valios nepriklausomo, pokyčius gyvenime, kainodaroje ir verslo sprendimus inicijuojančio subjekto statusas.

Pastaruoju metu ekonomistų komentaruose ir ,,bloguose” apie globalinę krizę populiarėja kitoks, ezoretinis įsitikinimas, jog rinka nėra savaiminis “gamtos dėsnis”. Tai žmogaus egoizmo kūrinys. ,,Rinką”, arba turgų, iš bažnyčios kiemo prieš 2000 metų Kristus išvaikė todėl, kad bažnyčia buvo vadinamas ne pastatas, bet vienminčių bendruomenė. Turgaus santykiai gali iškreipti nuo Tiesos kelio bet kokios bendruomenės gyvenimą. Kristus gerai žinojo, ką gali informacija, arba senovės žydų puoselėtas liežuvio valdymo menas. Šiais laikais akivaizdu, jog kažkas, siekdamas kapitalo augimo bei vadovaudamasis laisva valia, sąmoningai daro įtaką pasiūlos ir paklausos pokyčiams, vadinasi, daro įtaką visų mūsų santykiams. Iš tikrųjų tai nėra nauja. Toks požiūris, kad viešas žodis lemia ekonominius santykius, buvo žinomas dar Adamo Smito ir Karlo Markso laikais, tačiau atmestas kaip nedemokratiškais ir nemoksliškas.

Kita vertus, bet koks netradicinis požiūris visada padeda atsiriboti nuo problemos ir ją pažinti bei suvokti priežastis, kodėl XXI a. pradžioje rinkos santykiais paremtą globalinę ekonominę sistemą krato mėšlungis. Pagrindinė to priežastis, mano nuomone, - XIX a. fundamentinio mokslo įskiepyta individo ir jo aplinkos atskirties logika, nesuvokiant iki galo, kas yra reali tikrovė, kad yra informacija, kas yra viešas žodis ir kaip mintis-žodis įtakoja bet kokius procesus. Taip pat neatsižvelgiama į tai, jog informaciniai procesai yra tolygūs kvantiniams procesams. Juos sąlygoja kvantiniai dėsniai, nelokalios būsenos, o ne klasikinė mechanika ar objektyvistinė juodai-balta logika.

Naujieji rinkos kritikai teigia, jog vartotojiškoje visuomenėje įaugęs posakis ,,sviestas pabrango” yra pasala nekritiškai mąstančiai masei, padedanti kažkam nusimesti atsakomybę, suverčiant kaltę begėdei, beširdei ir šaltakraujei rinkai, kaip nuo žmogaus valios nepriklausomam faktoriui. “Sviestas pabrango, nes rinkoje augo kainos”, “nenuėjau į parduotuvę pirkti sviesto, nes lijo lietus”. Šie pasiteisinimai savo prasme yra tolygūs. Jei nenori ko nors daryti, ieškai pasiteisinimų. Jeigu nori pasipelnyti, ieškai tam motyvų neva objektyvioje už mus didesnėje, galingesnėje, baisesnėje realybėje  Jeigu kas nors ką nors savavališkai pabrangino, tai pasakoma, jog “pabrango”, nors iš tikrųjų kažkoks direktorius ar vadybininkas, arba jų gamintojų kartelis visiškai iš lubų, savavališkai, pagal tuo metu esančią nuotaiką sugalvojo savo prekei naują kainą ir ją savo ranka, pieštuku ant popieriaus užrašė. Suversi rinkai kaltę - labai patogi pozicija, nes tokiu atveju nuleidžiamas garas kainų didinimu nepatenkintose visuomenėse. 

Profesorius Povilas Gylys yra pasakęs, jog tarp rinkos ir ekonomikos negali būti dedamas joks lygybės ženklas, rinka negali būti ekonomikos pakaitalu. Rinka gali būti tik kaip vienas iš instrumentų, skirtas ūkio ištekliams valdyti, šalia kitų, tokių kaip planas ir tiesioginis administravimas. Rinka (arba lietuviškai turgus) jokia ne stichinė nelaimė ar objektyvus faktorius, tačiau žmogaus proto kūrinys, kuris paklūsta jo kūrėjui. Automobilis negali kurti taisyklių vairuotojui.

Šiandien receptų, kaip priversti rinkas nebedaryti “šuolių”, neturi net didžiųjų valstybių vadovai. Receptų, kaip tai padaryti - nėra. Pamirštamas paprastas dalykas, jog ne administraciniai, o informaciniai rinkos valdymo mechanizmai yra pirminiai, apie kurios ir reiktų kalbėti.

Kūrybiškai pažvelgus į šiandieninius makroekonominius procesus, atrodo, kad ,,rinkos neliečiamumo” iliuzija skirta propagandai ir masiniam vartojimui. O iš tiesų tiek vietinius, tiek makroekonominius procesus veikia subjektyvūs ir informaciniai faktoriai: žinių lygis, filosofija, kultūra, vertybinės ir tikėjimų sistemos, kurias, beje, galima nesunkiai keisti ir programuoti naudojantis įvairiais informaciniais projektais bei socialine inžinerija (kitaip tariant, tinkamai praplaunant žmonėms smegenis). O tai yra kasdien kryptingai daroma. Net pirmo kurso studentas žino, kad, rinkos valdomos per laikraščius bei TV, per gandus ir mitus. Tai tikrai negali būti prilyginta stichinei nelaimei, ar objektyviam faktoriui.  Gal tam tikra dalimi strateginių žaliavų kainų rinkose priklausomybė nuo nelaimių ir yra, tačiau tai pati rinka nėra stichija. Kartais stichinės nelaimės, karai, incidentai ir kiti racionaliai nepamatuojami faktoriai tampa geru pretekstu spekuliantams sukelti kainų pasiutpolkę ir susižerti milžiniškus pelnus. 

Nevaldomų rinkų ir nevaldomų demokratijų nebūna. Miniai rinka arba demokratija yra pateikiamos kaip neliečiamos karvės, tačiau top menedžeriams jos yra nestruktūrinis resursų valdymo mechanizmas, kai pasiūla ir poreikiai suformuojami dirbtinai, ,,gerų” arba ,,blogų” naujienų pagalba. Šiais laikais net ir išsilavinęs žmogus  nesusimąsto, kad per televizoriaus dėžę apsukrūs rinkodarininkai į galvas gali sugrūsti bet kokį šlamštą, kuris radikaliai gali pakeisti žmonių vartojimo įpročius, o tuo pačiu ir kainas.

Įvertinus pastarųjų kelerių metų krizę (kuri, esu įsitikinęs, yra toks pat burbulas kaip ir ekonominis pakilimas), atrodo, kad pasaulinė ekonomika priartėjo prie giliausios kapitalizmo epochoje sisteminės krizės. Norint iš jos išeiti, reiktų išmesti į šiukšlių dėžę visus ekonomikos vadovėlius ir viską pradėti nuo balto popieriaus lapo. Reiktų priimti naują dogmą, jog rinkos yra administracinis instrumentas ištekliams valdyti, o ne globalinės ekonomikos pakaitalas.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »