BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lapkritis 2009 archyvas

Kvantinės magijos šviesose galima paaiškinti netgi tokį reiškinį kaip epidemija. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, epidemijos yra nevaldomas gamtos reiškinys, jis lyg kokia stichinė nelaimė kyla spontaniškai ir kad suvaldyti tokį procesą žmogus gali tik medicininėmis priemonėmis. Tačiau ir tai ne visą laiką. Atmetamos bet kokios versijos, kad protrūkius gali sukelti sąmoninga žmogaus veikla, arba, kad tai gali būti tikslinis projektas.
Tie, kurie kuria tokias nelaimes verslo tikslais nori, kad žmonės būtent taip ir galvotų. Gi iš tikrųjų – egzistuoja virusų paskleidimo ir valdymo mechanizmai. Ir jie nėra žemiški, priskiriamas aukštesniosios magijos sferai, o iš tikrųjų – kvantiniam pasauliui.
Nesusipratimas ir nesusikalbėjimas gimsta dėl koncepcijų skirtumo, kuriomis vadovaujasi tam tikros srities specialistai ir paprasti žmonės. Vieną koncepciją, sąlyginai galima pavadinti klasikine. Tai tokia įsitikinimų visuma, kurią mes vadiname lokalia, arba objektyvistine pasaulėžiūra. Esą žemė pilna klastingų virusų, žmogus pats nuo jų apsiginti negali ir tik gero siekianti farmacijos pramonė gali išgelbėti žmoniją. Kitas požiūris yra vadinamas maginiu arba, moksliškai sakant, kvantiniu – virusai reaguoja į žmogaus protavimą, mintis ir emocijas. Būtent jis ir padeda suvokti tikrąją reiškinių prigimtį.
Pirmiausia pasiaiškinkime kas yra virusas. Tai neląstelinės sandaros gyvas organizmas. Jis nevalgo, nekvėpuoja nereaguoja į dirgiklius, yra labai paprastos cheminės sandaros, tačiau mėgsta daugintis. Praktiškai virusai gali gyventi bet kur, netgi kosmose, Mėnulyje, Marse ir t.t. Okultinėje literatūroje jie vadinami nežemiška gyvybės forma, nes neturi apčiuopiamų kontūrų, tačiau turi sąmonę. Virusas sudarytas iš nukleininės rūgšties ir baltymo-šarvo. Virusai dauginasi tik tada, kai įsiskverbia į gyvas ląsteles. Jie prisitvirtina prie ląstelės ir įšvirkščia į ją savo rūgštį. Po to ji apsitraukia baltymu ir tokiu būdu sparčiai padaugina savo kopijų skaičių. Kiekvieną sekundę mūsų organizmą atakuoja milijardai virusų, tačiau žmogaus organizmas sugeba juos atremti. Virusai skirti tam, kad organizmas galėtų vystytis ir neužmigtų ant laurų.
Mikroorganizmų banginę prigimtį pirmasis atrado tarybinis profesorius O. Goriajevas, o virusų banginę prigimti prieš 10 metų nustatė vokiečių mokslininkai, tyrę Kroicveldo-Jakobo (kempinligės) ligos sukėlėjo genomą, nes buvo bandoma paaiškinti, kodėl susirgo galvijai steriliose, karantininėse fermose, kuriose jos nebuvo šeriamos pašarais su kaulų miltais. Buvo nustatyta, kad virusams pasklisti nereikalingas kontaktas. Virusai, kaip ir kvantinės dalelės gyvena superpozicijos principu. Jie ir yra, ir nėra tuo pačiu metu. Tam, kad virusai įgautų lokalią būseną, jiems reikia kontakto su gyvais padarais. Maginis arba kvantinis požiūris sako, kad rimtam protrūkiui vien tik kontakto neužtenka, reikia, kad žmonės apie tai galvojų ir, žinoma, galvotų su baime. Nes baimė, kaip emocija, čia vaidina svarbų katalizatoriaus vaidmenį.
Tam, kad suprastume, kaip veikia šis mechanizmas, pasikartokime kvantinės mechanikos istoriją. Dar 30-aisiais praėjusio amžiaus metais vokiečių fizikas Ervinas Šriodingeris sugalvojo savo garsųjį “katiną dėžėje”. Kadangi kvantinių dalelių prigimtis yra tikimybinė ir nenuspėjama, jis norėjo pademonstruoti eksperimentiškai, kaip subtilusis mikropasaulis veikia objektyvią materialią tikrovę. Įsivaizduokime, jog dėžėje yra patalpintas aparatas, su nuodų ampule. Aparatas turėtų sureaguoti į radioaktyvaus izotopo branduolio skylimą ir išlieti nuodus. Iš karto toje pačioje dėžėje sėdintis katinas turėtų gauti nuodų dozę ir numirti. Bet kadangi branduolio skylimo momentas mums nežinomas ir mes negalime nustatyti jo priežasties, taip pat negalime pasakyti, ar katinas gyvas, ar miręs, tol, kol neatidarome dėžės dangčio. Todėl katinas tol, kol neatidaryta dėžė, yra dviejose būsenose tuo pačiu metu ir gyvas, ir miręs.
Kitas žymus fizikas, Nobelio premijos laureatas Dž Vingeris pratęsė šį loginį eksperimentą, kuris iki šiol vadovėliuose vadinamas “Vingerio draugo” fenomenu. Jo esmė tokia. Vien atidaryti dėžę įsitikinti ar katinas gyvas ar ne – neužtenka. Katinas bus gyvas tik tiems žmonėms, kurie yra laboratorijoje. Visiems likusiems pasaulio žmonėms jis ir toliau liks ir gyvas ir negyvas tuo pačiu metu. Ir kaip tik rytdienos laikraštyje žurnalistas parašys, kad “katinas gyvas”, jis iš tikrųjų taps gyvu.
Sistema, kuri neturi konkrečios lokalizacijos, vietos, formos ir laiko yra vadinama neišreikšta. Tam, kad ji būtų išreikšta, reikia kontakto, kad į ją kas nors atkreiptų dėmesį, kad sistema pradėtų egzistuoti būtinas tos sistemos kontaktas su aplinka. Ir jo materializacijos (dekoherencijos) laipsnis priklauso nuo sąveikavimo su aplinka intensyvumo, stiprumo bei gilumo.
Virusai šiaip vadinami astralinio pasaulio gyventojais, mūsų regimajame lokaliame pasaulyje turi nedidelį formų arsenalą. Jis maždaug 95 proc. – astralinis (arba kvantinis) ir 5 proc. – kūniškas materialus. Jeigu yra pasaulyje bent vienas gyvas virusas ir juo niekas neserga, tačiau jis vis viena yra tuo pačiu metu visame pasaulyje. Bet tokia jo būsena yra mieganti ir nepavojinga. Ir jeigu tik apie jį pradedama kalbėti, bijoti, skleisti paniką, jis tampa išreikštu iki 60 proc. ir apie 40 proc. lieka neišreikštu. Populiacijos sergamumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek plačiai apie tai kalbama visuomenėje ir kokio laipsnio ažiotažas dėl to kyla.
Kitas paklaustų, o kaip su gyvuliais? Juk jie negali galvoti apie virusą ir jo bijoti. Galiu pasakyti, kad gyvuliai jaučia ir jie taip pat bijo. Be to naminiai gyvūnai gyvena šalia žmonių. Jie jaučia žmonių emocijas ir mintis. Todėl gyvūnų virusai gali sklisti panikos esančių žmonių minčių pagalba. Būtent prieš 15 metų taip atsitiko su kempinligės protrūkiu Vokietijoje.
Dabar įsivaizduokite tai, jog aš esu Rosche kompanijos vadovas ir man reikia susigrąžinti per krizę prarastus dolerius. Aš galių ryžtis tokiam projektui, nes manęs nesaisto jokie moraliniai įsipareigojimai. Aš galiu nupirkti žiniasklaidą, parlamentus ir net Pasaulio sveikatos organizacijos vadovybę. Aš sudaužau ampulę su nuodais vienoje Meksikos fermoje. Bet tai tik pradžia. Jeigu koks nors gyvulys suserga kokioje nors nuošalioje pasaulio fermoje – jokia ne problema. Tokių atvejų kasdien pasaulyje nutinka tūkstančiai. Bet jeigu po tokio atvejo paskleisiu žinią, tai atidarysiu pandoros skrynią tikrąją ta žodžio prasme. O jeigu dar per žiniasklaidą paskleisiu paniką – dar “geriau”.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą danų fizikas Nilsas Boras sakė, jog mums būtina sukurti naują žodyną. Tačiau ir praėjus 70 metų po to kai buvo pasakyti šie žodžiai, naujoji paradigma dar negimė, horizonte matome tik bendrus bruožus. Bet vis dėl to ji ateina.
Pagal egzistencinių potyrių teoriją, žmogaus smegenys labai panašios į kompiuterį. Jos pačios išrenka, dažniausiai nesąmoningai ir mechaniškai, tokią „sąmonės kokybę“, kuri bus pasirengusi patirti, ir realybės tunelį, kuris reikalingas ateinantiems signalams iš išorinio pasaulio valdyti. Kada tik protas pradeda suvokti, kad jis pats save programuoja, jo kūrybiniai sugebėjimai tampa neišpasakyti. Dronas Lilli tokią būseną vadina metaprogramavimu.
Metaprogramavimo būsenoje galvos smegenys kryptingai plečia sąmoningai priimamų signalų skaičių. Įprastai žmogus į viską žiūri paviršutiniškai, po to žiūri dar ir dar kartą. Neįdomūs objektai ir nuobodžios situacijos transformuojasi, nes jie „pasirodė“ neįdomūs, kada protas juos apdorojo pagal senas mechaniškas programas. Sinerginė stebėtojo ir stebimojo vienybė atsiranda, kai protas su visišku aiškumu ir tikslumu priima iš aplinkos signalus. Patyrimo procesas pavirsta į mokymosi procesą, kurį būtų galima palyginti su studento mokymusi prieš egzaminų sesija. Tokia visiškai įjungtos į potyrius sąmonės būsena, kurią mistikai vadina prabudimu, protui, užprogramuotam stebėti nuosavą būseną, atrodo visai natūrali. Kadangi egzistenciniame empyriniame pasaulyje nuolat turime pasirinkti, mes visą laiką sąmoningai mokomės, tačiau nejaučiame nei streso, nei nerimo.
Panašu, kad mūsų protas geriausiai dirba ekstremaliose situacijose. Kareiviai, kuriuos apdovanoja už narsą, dažnai kalba, kad absoliučiai neprisimena, ką jie darė mūšio metu, nes viskas vyko labai greitai. Tačiau manau, jog kiekvienas iš mūsų prisimintų ne tokių baisių prisiminimų, kuriuose smegenys pradeda funkcionuoti ypač sparčiai ir efektyviai.
Visai tikėtina, kad mūsų įprasti pojūčiai gali išeiti į „realią“ visatą, atsijungdami nuo to, kur esame, ką darome ir kas vyksta aplink mus. Eksperimentinėse situacijose šitas atsipalaidavimas, užsihipnotizavimas neleistinas dalykas: mes turime aiškiai suvokti kiekvieną menkiausią priimamojo egzistencinio pasaulio detalę.
Kai kurie žmonės, pavyzdžiui, lenktynininkai ir alpinistai, tiesiog trokšta ekstremalių situacijų, kuomet gyvybei gresia mirtinas pavojus, vien tam, kad dar ir dar kartą pasimėgautų ypač gera smegenų veikla ir aukšto įsijungimo į tik tą tikrovę būsena. Metaprogramavimo įprotis, pakeisiantis seną įprotį klaidžioti po „realias“ visatas, sukelia tokį palaimos pojūtį vis dažniau, ir žmogui pradeda rodytis, kad anksčiau jis naudodavo savo smegenis ne pagal paskirtį.
Kad ir toks pavyzdys: du žmonės atsiduria toje pačioje egzistencinėje situacijoje, tačiau išgyvena tą situaciją dviejuose skirtinguose tikrovės tuneliuose. Jeigu tie žmonės – modeliniai monoteistai arba fundamentalistai, tai kiekvienas iš jų savo potyrį vadins „objektyviu“ ir pasirinks pasyvią reagavimo į situaciją taktiką. Vėliau tie du žmonės pradės aršiai ginčytis ir „suskils“ į dvi partijas arba dvi bažnyčias. Jie niekaip nesutars, kieno gi iš tiesų „tikrovės tunelis“ realesnis. Galų gale abu jie ims vienas kitam kerštauti už padarytą grubią klaidą.
Bet jeigu abu šie piliečiai bus sąmoningi ir suvoks savo „tunelio“ reliatyvumą, tai, nepaisant didelių ideologinių skirtumų, jie stengsis vienas kitą suprasti. Tie žmonės puikiai suvoks, kad jų „tikrovės tunelis“ – tai tik kūrybos vaisius, ir galės be jokių įtarimų ir kaltinimų vienas su kitu bendrauti. Tai yra aukščiausias pilotažas. Įsivaizduokime, kiek daug problemų išnyktų, jei visa tai suvoktume.
Panašu, kad, apdovanodamas mus smegenimis, Dievas pamiršo palikti „eksploatacijos taisykles“, kaip teisingai jomis naudotis. Todėl žmonijos istorija tapo mokymosi iš klaidų poligonu. Žmonių užduotis – atrasti tas „eksplotacijos taisykles“, ir už tai reikia brangiai sumokėti.
Įsisąmonindami tai, kad smegenų eksploatacija reikalauja didelės atsakomybės ir budrumo, gauname ne tik technologines, bet ir estetines bei moralines pamokas. Mes tuomet suprantame, kad empirinis, patirties pasaulis yra holografiškas bei vientisas ir kad tikrovės pasireiškimo formų skaidymas į kaleidoskopiškus, tarpusavyje nesusijusius fragmentus, kaip mokslas, kultūra, etika, religija, yra paprasčiausias dvasinio nebrandumo požymis. Ir toks požiūris suteikia daugiau kančių nei naudos. Negi tai sunku suvokti ?

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Atrodytų, kad žodžių junginys mokslinė ezoteriką yra nelogiškas. Dažnas, gatvėje sutiktas pažįstamas klausia, kuo gi skiriasi mokslinė ezoterika nuo mokslinės fantastikos? Skirtumas nedidelis, bet esminis. Mokslinė fantastika – tai meno šaka, vienijanti literatūrą, kiną dailę, kompiuterinę grafiką, komiksus ir t.t. Šios srities menininkai kuria pramanytus dalykus, kurie sietini su mokslu, ateities vizijomis, technika, visuomeniniais reiškiniais. Yra dar tokia maginė-mitologinė fantastika, pop kultūroje vadinama fantasy, kuri atėjo iš japonų animacijos. Tai irgi lakios menininkų fantazijos vaisius, suplakantis mokslą, kosminę fantastiką religijas, tautų mitologijas į vieną smagų kokteilį.
Mokslinė ezoterika yra kur kas platesnis dalykas nei menas. Čia nėra išgalvotų dalykų. Mokslinė ezoterika tiesiog gretina naujausius fundamentinių bei socialinių mokslų atradimus su senomis dvasinėmis-okultinėmis tradicijomis, dažniausiai ikikrikščioniškomis (druidų, pagonių), Senovės Rytų (Indijos, Kinijos, Persijos, Izraelio) ar Amerikos indėnų. Bandoma ieškoti sąlyčio taškų ir piešti bendrą tikrovės vaizdą, kuris radikaliai skiriasi nuo mums įprasto.
Dažniausiai visiškai nepagrįstai mokslinė ezoterika tapatinama su pusiau religiniu NEW AGE judėjimu. Manyčiau, jog yra atvirkščiai. NEW AGE judėjimas naudojasi mokslinės ezoterikos instrumentais tam, kad pagrįstų savo tikėjimo teiginius. Mokslinė ezoterika, galima sakyti, yra “pasienio” mokslas arba tiltas tarp fundamentinių disciplinų ir mistikos, dėl to į jį žiūrima labai atsargiai, su keista baime ir nepasitikėjimu. Iš tiesų, tokie nuogąstavimai iš klasikinio-fundamentinio mokslo paradigmų pozicijos yra realiai pagrįsti, nes naudojant griežtas logines ir matematines formules, prieinama labai keistų išvadų – kad, pavyzdžiui, kad objektyvios tikrovės nėra, kad Visata yra gyvas daiktas ir visi kas joje (gyvi ar negyvi) – vienaip ar kitaip susiję į vieną visumą. Į tokių “pasienio” disciplinų sąrašą iš vienos pusės galima būtų įrašyti branduolinę fiziką, kvantinę mechaniką, reliatyvumo teoriją, tikimybių teoriją, genetiką, tam tikras chemijos, neurofizikos at psichologijos atšakas ir t.t. Iš kitos pusės galima paminėti labiau ezoterizuotas disciplinas: eniologiją, bioenergoinformatiką ar net banginę genetiką. Tačiau daugiausiai nuopelnų šioje srityje galima priskirti kvantinei mechanikai.
Vienas žinomiausių mokslinės ezoterikos kūrinių Fritoro Kapros. “DAO Physical”. Šis mokslininkas senojoje Kinijos DAO tradicijoje ieško kvantinės mechanikos paralelių. Tarp panašios tematikos kūrinių reiktų paminėti Michael Talbot knygą “The Holographic Universe” ir 2004 metais sukurtą filmą “What We Bleep Do We Know”. Mokslininkai, atradimų autoriai, tokie, kaip I. Niutonas, M. Faradėjus, M. Plankas, A. Einšteinas, N. Boras, D. Mendelejavas, N. Tesla ir daugelis kitų, buvo mistikai ir giliai tikintys žmonės. Šiandien mes taip pat galime rasti nesuskaičiuojamą galybę fizikų, matematikų ir chemikų, kurie rašo mistinėmis temomis. Ir pasitaiko vienas kitas humanitaras-lyrikas, toks kaip aš, kuris rašo apie fiziką iš mistikos pozicijų. Anksčiau buvo madinga galvoti, kad fizikai turi žinoti tik fiziką, lyrikai tik lyriką, o kunigai – tik dvasinius dalykus. Šiandien tokia logika jau nebeveikia. Visi turi žinoti viską.
Vienos naujausių šio žanro veikalų, knygos „Kvantinė magija“ autorius S. Doroninas rašo, jog kvantinei teorijai liko žengti dar vieną žingsnį, netgi ne teorinį, o grynai psichologinį: pakeisti mąstymą ir atrasti savąjį AŠ. Taigi, pagrindinis mokslinės ezoterikos postulatas skamba maždaug taip: šiandieninis mokslas pajėgus įrodyti Dievo ir net Anapusinio pasaulio egzistavimą, tačiau tam reikalinga vienintelė sąlyga – pakeisti mąstymą. Būtina pakeisti per paskutinįjį tūkstantmetį mūsų sąmonėje įsikerojusią paradigmą apie mus supančios objektyvios tikrovės nekintamumą.
Kitaip tariant, norint tapti tiku mokslininkų, gebančiu praskleisti uždangą tarp mokslo ir mistikos, reikia pasukti dvasiniu keliu. Antraip kai kurie akis badantys tikrovės paradoksai ir liks tik Sergej Družko laidos nepaaiškinamais faktais, kurie audrins mokslinės fantastikos kūrėjų vaizduotę. Prie tokių lakios fantazijos kūrinių priskirčiau visus Den Brown romanus ir į juos panašius meno veikalus. Nenorėčiau tikėti sąmokslo teorijomis, esą tokia kūryba skirta nukreipti žmonių dėmesį nuo esminių dalykų. Manyčiau, kad čia greičiau noras bet kokia kaina pralobti rašant mistinėmis-mokslinėmis temomis, pavyzdžiui, apie Gralį. Nes paslaptys - visuomet atviras klausimas. Kvantinė mechanika, kad ir to paties Gralio tema, gali duoti išsamų paaiškinimą ir nepalieka jokių fantaziją audrinančių paslapčių. Tačiau tam reikia peržengti per save, numirti senam, kad atgimus naujų rūbu, pamatytume viską kitomis akimis.
Antgamtinių, paranormalių, nepaaiškinamų reiškinių Visatoje nėra. Tačiau yra dalis mūsų AŠ nuo kurios esame nusisukę, todėl kai kurie dalykai mums bado akis. Dėl trimačio pasaulio hipnozės, mums atrodo, kad gyvename tik tame viename laiko ir erdvės teatre, kurį galime pasverti ir pamatuoti. Pasaulis - kur kas sudėtingesnis nei atrodo. Klausimas paprastas, kiek giliai į triušio olą norite pasinerti ?

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »